2012 m. vasario 17 d., penktadienis

Mano Lietuva

šį įrašą skiriu bičiuliui Viliui.

Vakar šventėme nepriklausomybės atgavimo dieną, švenčiau be vakrėlio (na gerai... pagaminau geltonas, žalias, raudonas salotas), bet visa širdimi. Gyvendama tolimoje Nelietuvoje (šiandien taip pavadinsiu Turkiją) vis dar jaučiuosi lietuvos dukra.

Mokydamasi mokykloje negalėjau suprasti egzodo poezijos, ji man buvo patosiškai perspausta, pernelyg išpūsta ir netikra... Juokinga, bet vakar pati citavau egzodo poeziją ir tos eilės pasirodė per menkos pasakyti kas man yra Lietuva, kas man yra jos laisvė.

Jei galėčiau sudžiovinčiau juodą duoną, ja sutrinčiau į miltelius, ant savo virtuvinio stalo, sustumdyčiau takelį ir susiurbčiau tiesiai į šnerves, kad galėčiau apkvaisti nuo kvapo iš Lietuvos žemės, nerti į atsiminimų ir simbolių haliucinacijas.
Beje ar pamenate kaip žemė kvepia po lietaus? Tokia šiltoka, tamsi, purvina, lendanti po nagais, greičiausiai jūsų tėvų, senelių, o gal giminaičių sode. Taip ta pati žemė išauginantį duoną, bulvę iš kurios kepam kugelį ar darome cepeliną.O kaip kvepia miškas po lietaus su visais grybais, papuvusiais lapais ir kurnančiais šernais su šerniukais. Taip lietus dažnokas Lietuvoje, kartais ko gero ir jo pasiilgstu, nors nr lietaus aš nekenčiu, bet vasaros lietus man patinka.

Sėdėti ant ežero kranto ir gerti alų su draugais ilgo savaitgalio metu, neįsivaizduojate kaip to jums pavydžiu, iškeisčiau visas palmes ir Viduržemio jūrą metams už savaitgalį su jumis mieli draugai prie ežero, o dar labiau į Bebrines ;).
Žemuogės, mėlynė, serbentai ypač juodieji... Lietuva - tai serbentai ir dar agrastai ne tik bulvės, tai močiutės virta uogienė ir darželyje išmokti "Du gaideliai".
Lietuva man draugų šypsenos ir jaukūs pokalbiai su artimais.

Lietuva...

Jei galėčiau dėvėčiau kasdien geltonai, žaliai, raudonai, net jei atrodytų jog pabėgau iš cirko. O kur dar tai kad spalvos ne tik panašios į vienos kitos Afrikos valstybės vėliavas, bet taip pat identiškos Kurdų separatistams, todėl už tokią meilę Lietuvai turkai mane įmestų į cypę kaip už paramą separatistiniam judėjimui.

Ir dar visiems spriegčiau po sprigtą už burnojimą ant Tėvynes, nes apie tėvynę kaip ir apie motiną reikėtų kalbėti tik gražiai, o kai visi imtų kalbėti tik gražiai galbūt netyčia ir galvoti apie Lietuvą imtų gražiai.

Visada Turkams išrėžiu jog esu iš didžios, bet nedidelės tautos, iš nuostabios, bet mažytės šalies, kur didvyrių buvo daug daugiau nei mes sugebame atsiminti, taip pateisinu savo atiminties gedimus... 

Mieli broliai, sesės lietuviai su praėjusia valstybės atkūrimo diena.

3 komentarai:

Anonimiškas rašė...

Per mėnesį kelis kart prisijungiau komentarui, bet vis nepavyko rast tinkamų žodžių.
Kažkaip čia ir liūdesio ir gražių dalykų daug. Ir labai daug tokio tikro tikro jausmo viską apjungiančio.

Primink, prašau, kad kitą kartą, kada nors gyvenime susitikus, už šio teksto dedikaciją Tau jaučiuosi skolingas ilgą apsikabinimą be žodžių ... :)

Anonimiškas rašė...

biciuli, tai treniruokis, apsikabinsim geguze :D

Zivile B rašė...

Labai siltas ir sentimentalus irasas! Sugraudinai.. Pasiilgstu ir as daug daug dalyku.. Dabar labai noreciau eiti grybauti! Ar pasivaikszioti samanotu misku, iki negalejimo prisivalgyti melyniu..