2010 m. lapkričio 29 d., pirmadienis

Kūdikėlio gimimas Turkijoje

Skiriu likimo draugėms laukiančioms stebuklingų kalėdų :)


Šį kartą nenoriu rašyti daug, nes daug šiuo klausimu pasakyti dar ir negaliu, tačiau kokius kelis mėnesius sekiau vienos imigrantės dienoraštį apie laukimą, apie įvairias kultūrines subtilybes. Siūlau ir jums pasiskaityti Elle Loftis straipsnelius anglų kalba. Manau padės pažinti šiokią tokią Turkijos kultūros dalį: 

Laukimasis
Šiek tiek apie draudimo sistemą
Apie anytas 
Laukimas ir serialai 
Gydytojai
apie siaip
Natūralus gimdymas VS Cezario pjūvis
Trečiasis trimestras
Artėja
Draugams gime kudikelis
Vaikų žaislai ir įranga
Finalas artyn
Apsinuodijimas ir grėsmė
Išandymų metas
pamokos
Gimdymas priartėjo
GIMIMAS
ir finalas: lankytojų kultūra po gimimo


P.S. Pavadinimai tiesiog iš galvos, sudėlioti chronologijai.

Prie viso to reikėtų pridėti, kad vaiko gimimas ne tik svarbus įvykis jaunos šeimos gyvenime, bet ir didelis įvykis visiems, todėl jaunoji šeima pasirūpina atminimo dovanėlėmis, privačios ligoninės ar net pačios šeimos puošia duris, motina puošiama "karūnėle", kuria atstoja lankeliai, o kur dar kūdikiams skirti kostiumai, kai paliekama ligoninė. Prašome paganyti akis žemiau:

atminimo dovanėlės prie kurių segami migdolai: (bebek sekeri):

Durų papuošimai: (kapi susleme)


"Karūnėlė" (lohusta taci)

kūdikio kostiumas išsirašymui iš ligoninės (hastane cikis takim):
Na ir dar daug visokių neatrastų įdomybių, kuriomis jūs galite papildyti šią istoriją.

2010 m. lapkričio 18 d., ketvirtadienis

Dviguba pilietybė ar mums jos reikia ?

Prezidentė D. Grybauskaitė vetavo dvigubos pilietybės įstatymą. Apie tai skelbia visos masinės komunikacijos priemonės. Straispnius internete galite rasti čia o taip pat ir Lietuvos ryte bei delfi na ir dar daug kur kitur.

Komentaruose pilasi purvai ant išvykusiųjų, emigrantai nepagaili pakeiksnoti tėvynės. Žinoma gaila, kad mūsų vaikai gimę Lietuvoje ar ne Lietuvoje tampa nebereikalingi, nors gyvenant užsienyje, svetimoje kultūroje tenka įdėti daug daugiau pastangų išauginti save Lietuviais laikančius žmones, tik tokių lietuvių, gyvenančių svetur motinai tėvynei nelabai reikia. Kaip ir nereikai mūsų nutekėjusių toli, Išlaikydamos Lietuvišką pilietybę turime rinktis nelegalių darbuotojų dalią ir dar kitų įvairių niuansų, tačiau tokia jau Lietuvos valdžia, tokie ir įstatymai.

Miela tevyne skirk pilietybę sportininkams, kultūros veikėjams, bet atimk iš mūsų gimusių, augusių ir auginančių lietuvius...

2010 m. lapkričio 16 d., antradienis

Kurban Bayram - Aukojimo šventė Turkijoje

Šiandien Turkijoje kaip ir daugumoje musulmoniškų šalių - švenčiama aukojimo šventė, turkiškai vadinama Kurban Bayram ar Eid al-Adha arabiškai kalbančiose šalyse. Ši šventė švenčiama praėjus 40 čiai dienų po ramadano pabaigos.
Šios šventės ištakos siejasi ir su krikščionims žinoma Abraomo istorija iš senosios biblijos. Plačiai žinomas pasakojimas, kad Dievas, norėdamas išbandyti Abraomo tikėjimą, liepęs jam paakoti sūnų izaoką, kai Abraomas buvo bežudąs savo sūnų, tačiau dievas atsiuntė jam avinėlį ir paprašė paaukoti jį vietoje sūnaus. Štai tokios ir yra ištakos šiai šventei.
O pati šventė primena vieną iš mūsų didžiųjų švenčių, kai susiburia šeima, vieni kitus sveikina, lanko, daug ir skaniai valgo.
Žinoma šventės dalimi yra ir avinėlio aukojimas, tiems kurie gyvena nuosavuose namuose, gali tai daryti savo kiemuose, kitiems savivaldybės skiria vieną vietą, kurioje galima skersti.
Dar įdomi vieta yra avinėlių, ožiukų ir jaučiukų turgus, kiek teko lankytis didžioji dauguma yra vyrai, na žinoma tai jų darbas ir jų pareiga šis aukojimas, bet aš stengiuosi nepraleisti, man įdomu kaip ir kodėl renkamasi, kokios paslaptys norint išsirinkti gerą avinuką, tai kas be ko jis turi būti ne riebus, ne apgeltęs (nes tai reikštų, kad jis buvo šeriamas specialiai, kad užaugtų ir mėsa turės nemalonų prieskonį), kai kam aktualu, kad gyvulys būtų simpatiškas, tarkime su ragais, kitiems tinka ir be ragų ir žinoma DERYBOS.... Kaip gi be jų...


Tiesa, labai linksma stebėti, kai koks gyvulėlis pabėga, o banda vyrukų vaikosi, kol pagauna arba nepagauna...

Beje skerdžiama šiek tiek kitaip nei mes esame mate skerdynes mūsų kaimuose. Gyvuliui yra glostomas kaklas, sukalbama maldelė ir perpjaunamą arterija, gyvulys šitaip miršta greičiau ir patiria mažiau streso, taigi kas aktualu būtų lietuviams, mėsa yra EKOLOGIŠKESNĖ, nei, kad jūsų Maximos dešrelės be E... Daugeliui negyvenusiems kaime ir nebuvusiems skerdynose, tai atrodo barbariška, bet mano nuomone tai tokia pat natūrali procedūra kaip ir bet koks skerdimas. Taip pat ši mėsa dalinama į tris dalis. Vieną pasiliekama sau, kita išdalinama neturtingiesiems ir trečioji pasidalinama su giminėmis.

Na o pabaigus kruvinuosius skerdynelių darbus, pasipuošiama naujais drabužiais, todėl prieš bayramą paprastai nuolaidų nebūna, kaip tai būtų Lietuvoje prieš šventes.

Ir prasideda lankymai, saldumynų valgymai, vyresniųjų rankų bučiavimas, už tuos bučinius pinigėlių gavimas. Daug klegesio, šurmulio, persivalgymo. Daug malonaus šventiško šurmulio.

Taigi visus jus su Aukojimo švente :)

2010 m. lapkričio 2 d., antradienis

Youtube ir vėl bus uždraustas Turkijoje


Vos trims dienoms praėjus po draudimo panaikinimo Turkijoje , vėl prašoma blokuoti Youtube. Kaip pranešama Foxnews.com naujienose, Turkijos Telekomunikacijų tarnyba blokuos Youtube ir vėl  tačiau šį kartą priežastis - buvusio opozicijos lyderio Deniz Baykal skundas dėl  pasirodžiusių intymių video  (Trumpas paaiškinimas tiems, kurie nieko nežino dabartinės opozicijos vadovas pasitraukė iš savo posto šį pavasarį, po skandalingų video išplitimo internete. Video medžiagoje jis  - užfiksuotas besilinksminantis su viena savo kolegių viename iš viešbučių).

Kaip praneša Anatolija naujienų agentūra, antradienį teismas nagrinėjęs opozicijos lyderio Deniz Baykal skundą nusprendė, kad Youtube turėtų būti blokuojamas, o šis sprendimas praneštas Youtube portalo vadovybei.

Turkijos Telekomunikacijų tarnybos pareigūnai reikalaus, kad video medžiaga būtų kuo skubiau pašalinta arba Youtube bus blokuojamas visoje šalyje.

Prieš tai du metus Youtube buvo blokuojamas už įžeidimą Turkijos respublikos įkūrėjui Mustafa Kemaliui Atatiurkui.

Daugiau informacijos galite rasti ČIA

2010 m. lapkričio 1 d., pirmadienis

O Kaune štai taip atrodo sielų upė

Kai Lietuvoje degamos vėlinių žvakelės


Šiandieną Lietuvoje daugelis skuba ant artimųjų kapų uždegti žvakelę, padėti gelių ant mylimų ir artimų žmonių kapo. Turkijoje tokios šventės skirtos artimųjų kapų lankymui nėra, tai daroma per religines šventes ar kitu patogiu metu. 
Kapai taip pat skirias... Ne be reikalo juokajama, kad vesk Lietuvę moterį jei nori, kad tavo kapas būtų prižiūrėtas gerai. 
Savotiška lietuviška konkurencija pasireiškia ir kapų puošyboje, kapų sodininkystėje ir visokiame kitokiame dekore. Rodos visiems norisi, kad kapas būtų už kaimyno geresnis, gražesnis, švaresnis. Turkijoje tiek pats mirties faktas, tiek laidotuvių tradicijos ir kapo kaipo tokio objekto egzistavimas visuomenės gyvenime visiškai skirtingas. 


Turkijoje laidojama kuo greičiau po mirimo, todėl graudulingų šermenų, fotografijų prie mirusiojo, žvakelių kūrenimo, giedorių dalyvavimo ir kitokių lietuviškoms laidotuvėms būdingų atributų Turkiškose laidotuvėse nėra.
Velionis tiesiog nuprausiamas susukamas į baltą drobulę, galva guldoma Mekos link ir taip sakant sudiev mylimasis brangusis artimas žmogau.
Kapeliuose keistai rašomos gimimo datos, dabar jau nebepamenu paaiškinimo, bet tai susiję su religija, tad nepagalvokite, kad seniau turkai mirdavo tik būdami šimtamečiai, tiesiog gimimo fakto ataskaitai naudojamas man nesuprastas laiko matavimas, paremtas religiniu paaiškinimu. 
Turkai taip pat nepadaro sodelio iš kapo ir neatrodo, kad lankoma dažnai, o degančios žvakės niekada neteko matyti. 
Tačiau religingas žmogus eidamas pro kapines visada sukalbės maldą už mirusiuos, nors ten ir nėra jo artimo žmogaus.Manau, tai graži tradicija paminėti mirusiuosius be ypatingų dienų, be ypatingų progų.

Šiandieną Turkijoje esančius Lietuvius kviečiu uždegti bet kokią žvakelę turimą namuose, prisiminti artimuosius, juk mūsų bendravimui su vėlėmis taip pat nebūtinas akmens paminklas ar išravėtas sodelis ant kapo... 

Ramybės jums šį vakarą...

2010 m. spalio 31 d., sekmadienis

Stulbibnanti naujiena Turkijoje VEIKIA YOUTUBE

Na ką mano Facebook anketa nuo ryto plūsta džiugiais įrašais ant bičiulių sienų. YOUTUBE draudimas Turkijoje atšauktas.
Po 2.5 metų Youtybe draudimo, kuris buvo uždėtas dėl  Turkijos Respublikos įkūrėją Kemalį Atatiurką įžeidžiančių video.

Daugiau informacijos skaitantiems Turkiškai:
http://www.hurriyet.com.tr/ekonomi/16177390.asp?gid=373

2010 m. spalio 27 d., trečiadienis

Lietuva po ilgesnio paviešėjimo Turkijoje


Lietuva Tėvyne Mūsų... Dar ne taip seniai nusileidau ant Lietuvos žemės, kuri pasitiko gelsvėjančiu kraštovaizdžiu, draugės pasitiko su duona ir varškės sūreliais... (tai ko labiausiai buvau pasiilgusi).
Tai koks gi vaizdelis ant Lietuvos po ilgesnio pabuvimo šalyje kur problemų nėra, o jei jų yra tai tu turi problemų. Akivaizdu, kad visi lietuviai kažkokie problemų rinkiniai, realiai tikrai labai gražūs žmonės, bet labai jau surukę ir neišmokę džaugtis paprastais gyvenimo džiaugsmais.
Tarkime kaip gera ir gražu eiti gatve, kurioje nesivolioja krūvos šiukšlių... Kur galima valgyti varškę, gardžius sūrius, o kava išsininešimui tiesiog tapusi neatskiriama daugelio gyvenimo dalimi, Kavos galima gauti paprastai ir tai nebus tirpi kava už[ilta verdančiu vandeniu ir pabalinta pieno milteliais.
Lietuva - šalis, kur alus kainuoja mažiau nei geriamas vanduo, tad jei esi nealkoholinių gėrimų vartotojas Lietuvoje tenka labiau pakratyti piniginę. Kažkur girdėta frazė jog alus lietuviams yra gaivusis gėrimas yra absoliuti tiesa.
O beje einant per gatvę... koks komfortas tave perleidžia net jei tik uždėjai kanoplėlę ant "zebriuko"... Net ir praėjus kiek laiko aš vis dar nepatikliai einu per gatves Lietuvoje... Tas įprotis įgytas Turkijoje saugoti savo užpakaliuką nuo galimo nutrenkimo giliai įsikerojęs.
O labiausiai mane pribloškė tas E-MARKETINGAS Lietuvoje. Ne elektroninis, o EKOlogiškas... rodos iki šiol nuodijomės, o va dabar visi gamintojai gamina viska be E. Na žinoma ir Turkijoje Organik analogiškas jokių E šūkiams Lietuvoje, tačiau tokios isterijos nėra. Man tai kvepia nauja ir erzininančia komercija, geresniu ekonominiu laikmečiu mada buvo socialinė atsakomybė, dabar naujas trend Lietuvoje Ekologija... Bet kiek jos samoningos ir sąžiningos, paliksiu gamintojams ir patiems vartotojams, bet tikrai nejuokinkite su ta EKO mada...
O vienas nuostabiausių dalykėlių... jaukios kavinės kur galima užsisakyti tik didžiulį gardžios arbatos puodelį su sausainėliu ar gabalėlio pyrago ir tiesiog smagiai leisti laiką su draugais....

Ir dar kartą gerai ten kur mūsų nėra, o dar geriau ten kur mes atostogajame.

2010 m. spalio 24 d., sekmadienis

Ką bendro turi Turkai ir Lietuviai

Ne šį kartą nesigilinsiu į rimtas ir sudėtingas temas, bet kviečiu pasiklausyti dviejų dainų :)

Marijono Mikutavičiaus Ar mylėsi tu mane



ir Athena Holigans


o čia galima pasiskaityti nedidelį straipsnį kas nuo ko http://shilta.lt/tag/marijonas-mikutavicius/

2010 m. spalio 12 d., antradienis

Turkijos Lietuviams

Štai pagaliau turime pirmuosius iniciatyvos žingsnius Turkijoje kuriant Turkijos Lietuvių bendruomenę. Prašau visų, kuriems aktualu atsiliepti į šį kreipimąsi ir prisidėti, kuriant Lietuvių bendruomenę Turkijoje. 


 
Mieli Lietuviai Turkijoje,

Sveikinamės su jumis iš saulėtosios Turkijos. Gyvenime taip jau nutinka, kad būdami Lietuvos piliečiais esame nubloškiami į tolimus kraštus. Šiuo kreipimusi norime atkreipti Jūsų dėmesį į iniciatyvą suburti Lietuvos bendruomenę Turkijoje.

Nors daugumai ši tolima šalis tapo atostogų stotele, tačiau, kai kuriems Jūsų ši šalis tapo antraisiais namais. Tikimės, kad su jūsų entuziazmu ir pagalba sukursime stiprią bendruomenę, kuri padės burti tautiečius, teiks pagalbą naujai atvykusiems lietuviams, skatins tautiškumą bei stiprins Turkijos ir Lietuvos bendradarbiavimą, kultūrinius ryšius bei garsins Lietuvos vardą.

Šiandieną žengiame mūsų pirmuosius žingsnius, todėl nuoširdžiai jūsų prašome atsiliepti į mūsų kreipimąsi: atsiųskite savo kontaktus (vardą, pavardę, e- pašto adresą, nurodykite miestą Turkijoje, kuriame gyvenate). Taip pat galite pasidalinti savo idėjomis ir pasiūlymais. Laukiame jūsų laiškų:

turkijoslietuviai@gmail.com
lina@turkijoslietuviai.lt
giedre@turkijoslietuviai.lt
Jūsų kontaktai reikalingi tik komunikicijai, be jūsų sutikimo jie nebus perduodami trečiosioms šalims, taip pat Lietuvos Ambasadai Turkijoje ar kitoms institucijoms Lietuvoje.

Lietuvos žemėlapis Turkijoje



Šį kartą dėkoju savo bičiulei Elenai už nįtikėtinai linksmą fotografiją iš Stambulo Sabiha Gokcen oro uosto esančio azijinėje dalyje.
Taip sakant štai kur nori Turkai iš Azijinės dalies atskristi į Lietuvą, ne į Vilnių ar Kauną, bet į PURNUŠKES :) 

2010 m. rugsėjo 10 d., penktadienis

Ramadanui pasibaigus

a ka ramadano menuo baigesi, sias tris dienas Turkijoje vadinamas Ramazan arba Seker Bayram (ramadano arba Saldzioji svente). Svente pradedama vyresniuju seimos nariu rankos buciavimu ir priglaudimu prie kaktos, tuo tarpu vyresnieji atsilygindami vaikams dovanoja pinigus
Veliau sedama gausiu sventiniu pusryciu, kuriu stalas nukrautas ivairiausiais patiekalais, taciau be klasikiniu pusrytiniu elementu Turkijoje neimanomas. 

Ryta visi pasipuose naujais drabuziais seda pusryciu, o vaikams dar viena pramoga, kad papusryciave jie puola lankyti kaimynu ir sveikinti su atejusiomis sventemis, apsilanke vaikai vaisinami ivairiais saldumynais, bet zinoma tarp vaiku populiariausi sokoladiniai. 

Tuomet prasideda giminiu ir kaimynu lankymas kiekviena seimininke stengiasi pavaisinti savo kepta baklava ar kitokiu tradiciniu saldumynu, kuriam pagaminti reikia daug kantrybes ir puikiu igudziu. Sriubciojama arbata kalbama apie nieka  ir visi kiti panasus sventiniai ritualai. Galu gale sventes, kad ir kokios jos bebutu baigiasi persivalgymu, nes kur tik beapsilankytumei reikia suvalgyti bent gabaleli saldumyno, o blogiausiu atveju sokoladini saldaini ar turkisko gardesio, vadinamo - lokum. 


Visiems esantiems Turkijoje siuo metu linkiu islikti sveikiems ir gyviems po dideliu doziu cukraus, o as einu suvartosiu dar gabaleli baklavos, kuria mums paruose mano anyta.


IYI BAYRAMLAR VISIEMS :)

2010 m. rugpjūčio 13 d., penktadienis

Lietuviško gėrio atitikmenų sarašas



Gyvenant toli nuo gimtinės tenka taikytis ne tik prie kultūros, bet ir prie virtuvės ypatumų. Kadangi Turkija ne Lietuva, daugelį dalykų tenka atrasti, kartais ilgai ieškoti ir galų gale surasti. Kviečiu visus gyvenančius Turkijoje pasidalinti savo atradimais, kai ilgimasi lietuviško maisto, kuo keičiate išsiilgtus maisto produktus. 

Siūlau tokį nedidelį surinktą sarašėlį:

Grietinė – riebus išplaktas jogurtas, nerūgštus suzme jogurtas
Rūkyta žuvis – prie bosforo kepama skumbre
Silkė – namų salygomis marinuota skumbrė arba silkė
Varškė – koy peynir be druskos
Grikiai – Karabuğday
Marinuoti agurkėliai – Kuhne arba Penguin: alaman tipi (kiti marinuoti agurkeliai labai daug acto turi)

Juoda duona - çavdarlı ekmek arba Alman Ekmegi
Manų kruopos - Irmik
Avižiniai dribsniai skirti virti košytei - Yulaf ezmesi (buna padeta ne prie kruopu, o prie visokiu dribsniu, müsli ir pan)
Paukščių pienas- Kinder Penguin
Švyturys(alus)- Efes (alus)
Marinuoti burokėliai - Kırmızı pancar turşu - taip vadinami marinuoti burokėliai
Šprotai - "Dardanel" firmos Sardalya, mažoje kvadratinėje skardinėje dežutėje arba "Hamsi sosyete". 
Kondensuotas pienas - rusiškas kondensuotas pienas iš Rusiškos E-parduotuvės



kol kas tai tik pradinis sarašas, kuris su jūsų pagalba bus nuolatos pildomas

2010 m. rugpjūčio 10 d., antradienis

Ramadanas prasideda šiąnakt



 Apie šį laikotarpį Lietuvoje tiesą sakant nelabai daug žinoma,  o ir man pačiai pirmą kartą atvykus buvo taip baugu. Šį kartą norėčiau papasakoti apie tai kas per baubas tas ramadanas.

Kaip sako interneto šaltiniai - tai trisdešimt dienų, kai pasninkaujantys musulmonai negers nei lašo vandens anei jokio kitos skysčio bei nevalgys, kas be ko susilaikys nuo rūkymo ir intymių santykių, kol saulutė horizonte.

Kam visa tai? Nesu musulmonė nesuprasiu, bet kaip juokauja mano vyras tai tam, kad daugiau taškų gautumei iš Dievo/Alacho, kurie pravers paskutinę teismo dieną taip pat tikima, kad šio laikotarpio maldos yra naudingesnės ir pan.

Kiek supratau iš mėginančių paaiškinti šio pasninko prasmę, tai laikas pajusti savo žmogiškąją prigimtį, ir žinoma suvaldyti ją. Prisiminti ką turi kęsti neturtingieji, tai laikas aukoti ir dalintis.

Tačiau šio griežto pasniniko neprivaloma laikytis jei yra bent kokia grėsmė sveikatai, nes tai laikoma nuodeme yra dar įvairių išimčių į kurias net nesigilinu.

Aš asmeniškai laukiu ramadano man patinka ta įdomi atmosfera ir nuotaika vyraujanti aplinkui, tiesa turistinėje zonoje visiškai nesijaučia ramadano.  Dažnai tai kas būdinga ramadano mėnesiui Turkijoje man tenka pamatyti tik per Televiziją tam tikra prasme jaučiuosi tarsi gyvenčiau ne musulmoniškoje Turkijoje.

Viduržemio jūros pakrantėje jūsų niekas nežadins būgnų dūžiais rytiniam pusryčiui prieš patekant saulei. Šiems metams net jokios ypatingos programos mūsų mieste nėra, kur būtų paruošti koncertai ir žinoma savivaldybės rengiama vakarienė miestiečiams nemokamai. Na bent jau jokios tokios informacijos nėra.

Viena mano svajonių, kada nors Ramadano metu apsilankyti Bursoje iš kur kilęs Hacivat ir Karagoz šsšėlių teatras. Kiekvienas Turkijos regionas turi vienokių ar kitokių tradicijų susijusių su ramadanu. Kai kurios tradicijos kaip bebūtų juokinga ar keista jaučiasi tik prekybos centruose, kur galima išgirsti gyvos tradicinės muzikos ir žinoma šiuo metu daug kur galima paskanauti ramadano saldumyno Gulac – plonytes teslos ir pieno saldumyno.


Dar vienas didelis ramadano privalumas mano kaime - duonos kepklos dirbančios visą parą, kur kepama ramazan pide – speciali plokščia ramadano duonelė.

Gyvenant mažame kaimelyje nesijaučia ir jokių transporto kamščių, kai išalkę pasninkautojai skuba namo prie gausiai nukrauto stalo. Turkijoje šiuo metu namų šeimininkės neriasi iš kailio mėgindamos paruošti kuo įmantresnių patiekalų ir kas be ko ramadano vakarienę – iftar turi buti kuo įvairesnė. Man tai primintų kalėdnius mūsų pietus, bet taip triešimt dienų. 



Ko gero mano ryškiausias ramadanas buvo pernai dirbant ligoninėje kartais nesuspėjusi įprastos vakarienės metu prisijungdavau prie pasninkaujančių. Sėdėdavome visi ir laukdavome kol saulutė galutinai nusileis. O po trisdešimties dienų atėjus ramadano pabaigos šventei.... Bet apie ją tada kai ji bus arčiau...

Pasninkauajantiems linkiu kantrybės ir ištvermės, gaminančioms išradingumo ir sveikų vakarienių.

2010 m. liepos 24 d., šeštadienis

Teorija apie batų ryšį ir asmenybės tipą Turkijoje

Šį savo įrašą skiriu savo geriausiai draugei Ingridai (kurios labai labai pasiilgau) ir batų mylėtojai Linai :)

Šis pasakojimas arba asmeninė subjektyvi teorija apie Turkijos vyrų charakterio tipą pagal jų pasirenkamus ir nešiojamus batus jau seniai brendo, bet vis neprisiruošdavau šokiruojančių faktų atskleidimui.
Ne paslaptis jog batai bateliai ko gero geriausi moterų draugai po deimantų. Negaliu praeiti abejinga pro batų parduotuves visuomet randu kažką gražaus ko norėčiau, ko reikėtų, kas ne mano skonio ar stiliaus, bet įdomu, tačiau šį kartą aš ne apie moteriškus batus, o apie vyriškus...
Vyriški batai man niekada nepraslysta pro akis, o senelis visada man sakydavo jei nori sužinoti kas per vyras žiūrėk i jo batus, rakas ir nosį. Apie rankas ir nosį gal kada nors kitą kartą paplepėsima, o štai batai... man asmeniškai smagi tema, kuri Turkijoje tapo dar įdomesnė juk čia kita kultūra, kitokia aplinka, kitokie žmonės ir kas be ko KITOKIE jų pasirenkami batai. Remdamasi savo subjektyvia nuomone ir stebėjimų rezultatais galiu teigti, kad batai gali atskleisti ne tik kultūrinius žmogaus bruožus, bet is asmenybę. Gyvename laikmetyje, kai batai tapo ne tik apavu saugančiu kojas nuo sužalojimu, bet renkamės juos kaip aksesuarus, kaip savo aprangos detalę, kaip saviraiškos būdą.
Taigi pereikime prie praktinės dalies KĄ RENKASI TURKŲ VYRAI
Žalias jaunimėlis renkasi įvairius sportinio tipo batelius, jų charakteris dar tik formuojasi, dažniausiai jie tiesiog paaugliai kaip ir visame dideliam sviete, maištingi, juokingi, bet nepiktybiški. 
Tokio tipo batus mano įsitikinimu ir įgyta bendravimo patirtimi renkasi sveikiausio proto, paprasti, nepernelyg save įsimylėję nesistengiantys savo turto pademonstruoti turimu automobiliu ir naujausio modelio telefonu. Tiesiog tai šaunūs pašnekovai, malonūs draugiški žmonės. 
Šio tipo batų savininkas greičiauisiai bus garbaus amžiaus arba tiesiog senamadiškų pažiūrų. 
Vėlgi tipas ne puošeivų ne pagyrūnų, priskirčiau juos prie paprastų vyrukų tipo. 
Šie batai vadinami Pezevenk ayakkabi (sutenerio batai) dažniausiai tai neišsilavinęs neįtikėtinu pasitikėjimu savimi trykštantis stuobrys. Pasižymintis įžūlumu, polinkiu sekti pasakas ir panašiai. Na toks tipelis su kuriuo moterims nepatartina susidėti, tiesa gal pasitaiko asmenybės išimčių su kažkokiu nevykusiu stiliaus skoniu. Dažniausiai jų apranga taip pat labai įdomi. Tam tikra prasme jie mėgina atrodyti kaip Italijos kirkštatėviai, tačiau finale atrodo kaip „kaimiečiai“ su per dideliais batais. Tiesa šiuos batus lydi ir specifinė esiena, laikysena ir kas be ko plaukų stilius. 
Šie tipai gali būti apgaulingi, nors atrodys neutralūs, tačiau gali turėti užslėptų ketinimų jūsų atžvilgiu.  


2010 m. liepos 8 d., ketvirtadienis

Du metai gyvenimo Turkijoje arba rožiniams akiniams nukritus



Štai jau pradedu skaičiuoti trečiuosius savo gyvenimo Turkijoje metus. Šalyje, kuri daugumai atrodo kaip saulės, palmių, jūros ir atostogų šalis, o kita vertus baisiųjų musulmonų kraštas.

Prieš du metus atvykusi buvau įsimylėjusi šią šalį ir žinoma žmogų, kuris vėliau tapo mano vyru. Vyrą vis dar myliu ir tiesą sakant kasdien vis labiau, o štai pirmąjai meilei – Turkijai mano meilė išblėso, o gal tiesiog nukrito atostogiški ar keliautojiški rožiniai akiniai. Dabar man Turkija tiesiog šalis, kurioje gyvenu. Šalis su savais privalumais ir su savais trūkumais, kur tenka taikytis prie jos papročių, tradicijų, visuomenės. Tai kas anksčiau stebino ir žavėjo dabar tapo kasdienine rutina be menkiausio žavesio.

Kas pasikeitė per du metus be mano šeiminio statuso? Turkija nepasiketitė, bet pasikeitė mano požiūris.

Tiesą sakant net sunku aprėpti kaip, kada ir kas pasikeitė, bet pasikeitė labai daug kas. Galiu teigti tik viena, kad visa šios šalies romantika, kuri spindejo visu ryškumu į ją tik atvažiuojant: Kalnai ir jūra nustojo savo žavesio, turkiškas svetingumas ir paslaugumas man dabar tik nepageidaujamas įkyrumas. Saulėtoji turkiška vasara tapo alinančiu ir nuobodžiu karščiu verčiančiu ilgėtis ežero pakrantės, miško ir pievų dvelksmo.

Pomidorų pasta gardinamas maistas iš įdomaus kulinarinio objekto virto neskaniu nevalgomu objektu. 
Tik pagalvokite jums atvažiavus atrodo, kad visi kebabai skanūs, kad visa baklava be išimties gardi, kad visi ledai neapsakomo skonio, kad visas maistas gardus, kad saulė šviesi, o žmonės tokie mieli jog prie dūšios dėk. Pagyvenus imi priekabiauti, kad kebabas neskanus vienoje ar kitoje vietoje, kad baklava vienoje cukrainėje geresnė, o šioji, kurią valgai visai neskani ir prastai iškepta, kad nuostabioji saulė smeigia smegeninę kelis mėnesius ir su viltimi žvalgaisi į dangų laukdamas išganingo lietaus. Romantiškas cikadų čirpimas tau virsta isterišku perkaitimo klyksmu, o vasara kaip ir žiema tama laikotarpiu kai stengiesi kuo daugiau laiko praleisti vėdinamose patalpose ir kuo mažiau laiko lauke. Kai keli litrai išgeriamo vandens tavęs visai nenuvaro į tuliką, o teka tavo užpakalio ir visai kitais tavo kūno grioveliais prakaito forma.

Ir imi niurnėti, kad vis tik nėra Turkijoje varškės ir taip pamėgtos silkės, juodos duonos ilgesys absoliucčiai tampa egzodiškai supoetizuotas.

Niekada nepamirškite gerai ten kur mūsų nėra... Ir nors šis mano pasisakymas persmelktas daugiau pesimizmo nei optimizmo. Gyvenimas svetur tik atrodo be galo romantiškas ypač šalyje, kuri daugumai – atostogų stotelė. Gyvenimas Turkijoje – žaidimas pagal turkiškas taisykles ir jos neturi rožinės romantikos.

O kad nebūtu viskas taip jau blogai, kad man nebūtų prikaišiojima už Turkijos romantiškumo  šydo nuplėšima ar jo apdergimą belieka pasidžiaugti, kad čia išmokau nestresuoti ir net tai, kas parašyta viršuje yra tiesiog ironiška savireflekcija palyginus savo mintiis prieš keletą metų ir palyginus dabar. Turkijoje išmoksti tiesiog nusispjauti ir laukti rytojaus, nes kam gi nervintis dėl šiandienos, kurioje galbūt nieko negali pakeisti.

Didelis didelis džiaugsmas yra lietuvių gyvenančių Turkijoje atradimas ir nusiraminimas, kai supranti, kad aukščiau minėti dalykai užkliūva ne tik tau vienai. 

Dar didelį ir riebų pliusą Turkijai dedu už blaivias pramogas ir blaivesnę tautą. Už nesibaigiančias šviežias daržoves ir šviežius sultingus vaisius. Už šiltą jūrą , už dideles skaisčiias žvaigždes ir dar daugelį kitų nuostabių dalykų apie, kuriuos rašiau jau ko gero du metus.

2010 m. birželio 23 d., trečiadienis

Baltųjų trešnių sezonas prasidėjo

Ar jums kada teko matyti štai tokias baltas trešnes, o jų ragauti? Šiuo metu kaip tik jų sezonas, tiesa jos auga tik tam tikrame regione ir kaip man vis tik pasisekė, kad mano vyro gimtinė yra šių dieviškų trešnių namai (Kažkur apie Turkijos viduriuką). Baltosios trešnės turkiškai vadinamos Beyaz Kiraz... 
 Tiesa daug maloniau šiuo metu būčiau anytėlės sode ir tas trešnes tiesiai nuo medžio į burną...bet kad jau esame darbo liaudis, tai mėgaujamės šiomis trešnėmis iš siuntinio, kurį sukrovė šeima. Tiesa iš to siuntinėlio tiek turim, kad visus kaimynus apdalinom, uogienės teks išsivirti ir kiek lenda prisivalgyti. Jeigu noretumete paragauti prašome į svečius arba žinoma keliauti į hettų žemes kur auga baltosios trešnės, kur dienos karštos, o naktys šaltos...

2010 m. birželio 21 d., pirmadienis

Kai taip karšta gal ledų?

Karščiai prasidėjo taip netikėtai rodos, kažkas įjungė saunos rėžimą lauke. Prie viso to prisidėjo cikadų ir kitų svirplių orkestras, kuris taip būdingas karšoms vasaros dienoms ir vien išgirdus tą triukšmą rodos esi arti elektros stotelės kur laidais teka aukšos įtampos elektra. Taigi tokiomis dienomis nieko kito taip nesinori kaip LEDŲ, turkiškai Dondurma, o dar labiau (bet ne per dažnai) man patinka specifiniai Turkiški ledai, kurie vadinami MARAŠ DONDURMA.
Galiu kirsti lažybų, kad kažko panašaus nesate ragavę. Iš esmės visas šių ledų stebuklas yra Salep milteliai (kurie gaunamis iš specialių orchidėjų) ir gumos (žinoma ne kramtomosios gumos, bet natūralios). 
Šie ledai netiprsta taip greitai, o juos valgant gali prireikti ne tik šakutės, bet ir peilio. Skaniausia tokius ledus valgyti su šviežia baklava...
Žinoma kokioje nors turistinėje vietoje iš šių ledų pirkimo galite apturėti tikrai smagų šou, pardavėjai mėgsta papoštauti. Šių ledų pardavėjus atpažinsite iš išskirtinės aprangos ir nuolatinio varpelio skimbčiojimo prie jų prekyvietės. Daugiau detalių neatskleisiu, kad jus galėtų nustebinti :) 
Skanaus... Einu pirkti Maraš ledų...

2010 m. birželio 17 d., ketvirtadienis

Akių kontaktas

Šiandien tam tikras kontekstas ilgo iškvėpimo laikotarpyje pakuždėjo naują temą, kurią šiuo savo įrašu norėčiau iškelti kaip diskusiją, o ne kaip patyrusi šio fenomeno veikėja. 
Manau, kad dažnas porų flirtas prasideda nuo dėmesingų žvilgsnių vienas kitam. Turkijoje tokie skirtingų lyčių susižiūrėjimai vadinami bakışmak.
Man dar visai neseniai teko patirti keletą akių kontaktų kultūrinių skirtumų. Pasirodo tiesus žiūrėjimas į akis nėra suprantams kaip atvirumo, tiesumo, dėmesingumo bei pagarbos ženklas, Čia jis skirtingai nuo žmogaus socialinės padėties gali reikšti visai kitus dalykus. Kurį laiką vis buvo keista, kai pažįstamų sūnėnas, žinoma atvykęs iš rytų šiaurinės dalies, kalbinamas vis sukdavo akis ir laikydavo nuleidęs galvą. Niekaip negalėjau to suprasti kol man nebuvo paaiškanta, tokiu būdu išreiškiama pagarba vyresniam... 
Kita vertus tiesus žvilgsnis gali būti suprastas kaip meilės ar aistros ženklas. Tai sužinojus perkračiau savo atmintį ir pagalvojau per tuos kelerius metus kol gyvenu čia bala žino kiek vyrukų galėjo pagalvoti, kad aš su jais flirtuoju ar tai kokius meilės žvilgsnius mėtau... O aš ko gero paprasčiausiai stebėjausi turkiškų vyriškų šukuosenų ypatumais ar antakių suaugimo fenomenu.

2010 m. birželio 12 d., šeštadienis

Draugiškas mergaitiškas pakštelėjimas Turkijoje amoralu?




Rami diena darbe paprastai reiškia neramų mėginimą užmušinėti laiką. Tokiais atvejais praverčia naujienų skaitymas. Taip sužinai aktualijas kuo kvėpuoja tėvynė ir tėvynainiai, šiek tiek pasigadini sau nuotaiką dėl ten pasilikusių artimųjų ir bičiulių. Šiandien tik atsivertusi naujienų puslapį alfa.lt vos nenugriuvau nuo savo kėdės. Viena iš šviežiausių ir aktualiausių dienos naujienų: „LIETUVAITĖS BUČINYS SUPRIEŠINO TURKIJĄ“. Nejaugi galvojau kokį realybės šou pražiopsojau su Lietuvaite priešakyje. Deja tai tiesiog apie lietuvaitę studentę pasibučiavusią su studente iš Lenkijos. Lietuvos žiniasklaida tai pateikė lyg tai būtų svarbiausia šios savaitės aktualija sudrebinusi Turkiją, o aš pasijutau taip tarsi gyvečiau kažkur kitur, bet tikrai ne toje Turkijoje, kuri liko sudrebinta.
Pagal pateiktus aikraščių pavadinimus internete pavyko surasti tik vieną straipsnį su parūkavusiomis nuotraukomis. Turkiškame straipsnyje skelbiama jog rusų kilmės merginos bučiuojasi lesbijietiškomis pozomis ir tai platina socialiniame tinkle Facebook. Originalų straipsnį galite rasti ČIA. Beje rekomenduoju atkreipti dėmesį į pati laikraščio POSTA GAZETESI turinį ypač apačioje esančias porno žvaigdžių galerijas ir pan. 
Ir vis tik man kyla prisiminimų iš įvairių jaunimo projektų, kai analizuodavom kultūrinius skirtumus, sutiktus aplinkoje ir lygindami su savo aplinka. Iki šiol nepamiršiu taip gerai praleisto laiko SIVAS mieste (esančiame Turkijos viduryje). Nepamiršiu ir pirmo įspūdžio jog vyriškiai tame mieste vaikštinėja itin meiliai susiglaudę, apsikabinę ar susikibę už rankčiu juk tokiu atveju mes nepuolėme klykti visai Lietuvos žiniasklaidai, kad Turkijoje visi vyrai yra gėjai, nes jie glaustinėjasi. Nos tiesa mainų organizatoriaus diplomatiškai užklausėme ar tie vaikinai myli vienas kitą. Kai šis mums patvirtino ir pamatė mūsų persimainiusius veidus, reiškiančius O DIEVE MES TIKRAI GĖJŲ MIESTE. Patikslino, kad tik kaipdraugai, paklausus ar tai normalu vyrams tai susikibus vaikščioti, atsako O TAIP. O mums papasakojus, kad mes susitikę giminaičius ir ypač artimus brangius draugus, drauges juos bučiuojame į lūpas sukėlėme jiems tokį pat šoką, kaip tie vienas kitą mylintys vaikinukai.
Tarkime taip skirtingos kultūros ir skirtingi supratimai ir kas Lietuvoje leidžiama Marsui Turkijoje negalime Jaučiui... Mane vis tik labiausiai trikdo toks klausimas kaip šioje šalyke toleruojančioje tokius atlikėjus kaip BULENT ERSOY (tai vyriskis pasikeites lyti i moteriska, del kurio vyriausybe buvo ivedusi vienos nakties istatyma, kad pakeitusiems lyti galima igyti ju nauja lyti atitinkancius dokumentus, ty Turkjoje vyrai turi melynas ID korteles, moterys Rozines/oranzines, Benamiai zalias), ZEKI MUREN
Kodėl jų netrikdo jų akivaizdžiai homoseksualios POP ar TURK POP verslo zvaigzdes, o yra taip be galo slovinamas, kodel vienas merginu bucinys, kuris mane beje ne kiek nepanaus i tai ką turkiška žiniasklaida apibūdina kaip LESBIJIETIŠKOMIS POZOMIS BESIBUČIUOJANČIAS RUSŲ KILMĖS MERGINAS.
Atleiskite, bet šį kartą burbulas išpūstas tuščiai gaila merginos, kuriai teko patekti į šią nemalonią situaciją.
Ir jeigu š bučiuodama savo mamą, tetą, puseserę, geriausią draugę tampu lezbijiete, TAI TADA GARSIAI IR AIŠKIAI PAREIŠKIU BEVEIK VISI TURKŲ VYRAI YRA GĖJAI.

2010 m. gegužės 25 d., antradienis

Tragiška kelionės į Pamukalę baigtis Rusijos turistams



Netoli Antalijos oro uosto paralyžuotas eismas. Ankstyvą šios dienos rytą 38 turistų grupei kelionė į Pamukalę baigėsi tik įvažiavus į Antalijos Aksu priemiestį. Užsnūdęs vairuotojas nesuvaldė autobuso, pralaužęs apsaugines tvoreles ant tilto nugarmėjo į 16 metrų aukščio šlaitais apsuptą negilų Aksu upelį. Manoma, kad dauguma turistų buvo Rusijos piliečiai.
Paskutiniais duomeinimis žuvo 15 tristų, o 26 asmenys nugabenti į ligoninę. Dėl šios avarijos greitkelyje tarp Alanijos ir Antalijos oro uostoe buvo susidarę 5 - 6  kilometrų eilės. Tačiau Lietuvos turistai šį rytą išskrido su nedideliu vėlavimu ir jau yra pakeliui į Lietuvą.
Kaip gaila vis tik, kad vairuotojai verčiami dirbti daugiau nei gali žmogus, o dėl to tenka žūti nekaltiems žmonėms.

2010 m. gegužės 19 d., trečiadienis

Siaip paralele


Siandien uz akiu uzkliuvo mano vieno biciulio pasidalinta foto ant sienos apie didiji slovingaji turku vada... Ta foto man is karto kazka primine, neztruko paieskoti ir google man iteike atsakyma ir kur man tai girdeta anksciau :) ATATURK ir UNCLE SAM :) Vienas propogavo i Armija, kitas taip pat :D tik vis dar amzinai propoguoja.

Mane nervina Turkijos pilieciu myzciojimas del didziojo vado ant kiekvieno kampo. Kaip, kad O dieve, net kalnai su sniegu atkartoja musu slovinamo vado portreta... Man tai kvepia fanatizmu...

Neuzilgo megziuosi berete su Landsbergio portretu :) Taip deklaruodama savo didziuosiu vadus ir uzsisakysiu skarele su V. Kudirka ir dar be to apyranke su J.Basanavicium (bent jau mokykla ta pacia baige esame su jais). O ir siaip myliu savo sali, myliu trispalve ir labai dziuagiuos, kad esu is salies, kuri turi DAUG MILZINU, o ne viena... 
Posted by Picasa

2010 m. gegužės 14 d., penktadienis

Ar Turkija skirs nors keletą balų INCULTO per EUrovizijos konkursą 2010 metais


Artėjant eurovizijos konkursui, man svyla padai ir šiaip visi galai kaip be galo įdomu kaip pasiseks mūsų INCULTO šioje Eurovizijoje. Iš savo pusės priversiu visus turkus pažįstamus nepagailėti kelių kurušų už SMS Lietuvių naudai. O ką ketinate padaryti jūs, kad prisidėtumėte prie Lietuvių pergalės?



Beje už turkus neraginu balsuoti, nes jų išeivių vien Vokietiijoje daugiau nei visos mūsų tautos... Vien turkų išeiviai atneša jų dalyviams aukštas vietas, todėl šį kart aš už tai,kad mes parodytume jog EASAME GREAT LITHUANIA...

2010 m. balandžio 23 d., penktadienis

Balandžio 23 Tarptautinė vaikų diena taip tarė ir padarė dėdė Atatiurkas|| April 23 Intenational Children's day decided M.K. Ataturk



Turkija šiandien jus sveikina su tarptautine vaikų diena. Kokia šios dienos istorija? Turkų tėvas ponas Mustafa Kemalis Atatiurkas 1920 metais nusprendė, kad vaikai yra tautos ateitis ir paskyrė šią dieną tarptautine vaikų diena. Taigi be to, kad ši diena skirta vaikams, buvo paskelbta nepriklausoma, sekuliari, moderni Turkijos respublika. Po šios datos per aštuonetą metų ponas Atatiurkas įvykdė daug reformų, įsteigė įvairių institucijų. Ir išdidžiai atsiskirdamas nuo Otomaniškosios praeities patikėjo suverenitetą ir nepriklausomybę vaikams ir jaunimui. (nors man asmeniškai toks praeities ir istorijos neigmas ir nukirtimas yra savų šaknų nukirtimas).
Taigi iš tokios priešistorės šiandieną turime šventę, kuri metai iš metų švenčiama taip pat. Pati šventės paminėjimo koncepcija – didelis vaikų paradas su esienomis, žygiavimais ir ko gero vaikų mėgiamiausia dalimi šokiais. Man tai primena didžiosios tėvynes šventinius paradus. Vieną iš pavyzdžių galite pasižiūrėti čia. 
Šiandieną visi pareigūnai, valstybės tarnautojai ir vaikai gali džiaugtis laisvadieniu, o kita darbo liaudis ir toliau sėkmingai dirba. Tiagi nuošidūs sveikinimai vaikams ir be ypatingų dienų jie yra viso pasaulio ateitis. Linkėjimai iš Turkijos.
 _______________________________________________

This national day (23 April National Sovereignty and Children's Day) in Turkey is a unique event. The founder of the Turkish Republic, Mustafa Kemal Atatürk, dedicated April 23 to the children of the country to emphasize that they are the future of the new nation. It was on April 23, 1920, during the War of Independence, that the Grand National Assembly met in Ankara and laid down the foundations of a new, independent, secular, and modern republic from the ashes of the Ottoman Empire. Following the defeat of the Allied invasion forces on September 9, 1922 and the signing of the Treaty of Lausanne on July 24, 1923, Ataturk started his task of establishing the institutions of the new state. Over the next eight years, Ataturk and his followers adopted sweeping reforms to create a modern Turkey, divorced from her Ottoman past. In unprecedented moves, he dedicated the sovereignty day to the children and entrusted in the hands of the youth the protection of this sovereignty and independence.

2010 m. balandžio 22 d., ketvirtadienis

Banko sąskaitos atiarymas Turkijoje || Opening bank account in Turkey



Taigi kaip ir žadėjau trumpas pasakojimas kaip atsidaryti banko sąskaitą Turkijoje. Visų pirma ką jums reikės įsigyti - tai mokesčių mokėtojo numeris. Kartą įsigijus šį maža poperielį, tiesą sakant tai tiesiog maža balto kartono kortelė, atsikratysite daug vargo ateičiai, nes realiai, bet kokiam rimtesniam pirkiniui iš jūsų reikalaus to numerio.
Turkiškai mokesčių mokėtojo numeris – vadinamas VERGI NUMARASI ir jį galima gauti VERGI DAIRESINDE.
Dokumentai, kurių jums prireiks kreipaintis dėl mokesčių mokėtojo numeriu/VERGI NUMARASI:
1.    Galiojanits pasas
2.    Paso kopija, ją paliksite biurui
3.    Gyvenamosios vietos adresas
4.    Notariškai patvirtinto paso vertimo (šiam reikalui teks išleisti šiek tiek pinigėlių) arba (tik tuo atveju jei banko darbuotojai panorės) iš banko, kuriame norite atsidaryti sąskaitą patvirtinimo, jog jūs ketinate atsidaryti sąskaitą (tai turėtų būti banko prašymas mokesčių biurui patvirtintas dviejų darbuotojų parašais ir antspaudais)
5.    Užpildyti pateiktą formą
Įgyjus šią kortelę galite drąsiai žygiuoti į pasirinktą banką ir ten atsidaryti sąskaitą. Šiai procedūrai jums prireiks tokių dokumentų:

1.    Galiojanits pasas
2.    Mokesčių mokėtojo numeris
3.    Pinigėliai
Tiesa kortelę reikia užsisakyti atskirai, bet vėlgi tai priklaus nuo bankų ir jų sąlygų.
________________________________________________


In order to open a bank account in Turkey you must first obtain a Tax number from the local Tax Office. You will need to present:
1. your passport and 
2. your local address when applying for your Tax number. 
3. It is advisable to have a photocopy of your passport and a photocopy of your Residence Permit in case you are asked for them. 

With your Tax number you may go to any bank and open an account. There is a nominal tax fee for establishing an account.

2010 m. balandžio 16 d., penktadienis

Vizos ir leidimas gyventi Turkijoje



Turistams keliaujantiems i Turkija uz vizas jau nebereikia moketi ir tai ko gero jau nebe naujiena. Tiesiog kelis menesius po pasirasytos sutarties siek tiek buvo techniniu nesklandumu, taciau siuo metu turistiniais tikslais atvaziuojantys Lietuvos pilieciai gali Turkijoje vieseti 90 dienu per 180 dienu laikotarpyje. Taciau jei taip jau nutiks, kad jus del kazkokiu priezasciu norite ar turite pasilikti salyje noreciau pasidalinti savo asmenine patirtimi per biurokratu labirintus igyjant leidima gyventi Turkijoje.
Tai visai nera sudetinga nepaisant to jog jus nesate Turkijos piliecio teiseta sutuoktine. Ko jums prireiks:
  • uzpildytos formos, kuria galite rasti http://yabancilar.iem.gov.tr/
  • nepasikuklinkite tureti su savimi daugiau nei 4 fotografijas
  • Jusu pasas
  • Jusu banko saskaita arba valiutos keitimo kvitelis, kuriama rodoma, kad turite pakankama pinigu suma pasilikti salyje. Kiekvienam menesiui reikia parodyti po 1000 USD (tiesa tai gali buti liros atitinkancios ta suma). Taigi dauginame 1000 USD is norimu pasilikti menesiu skaiciaus. 
  • Jusu adresas ar nuomos sutartis ar viesbucio rezervacija
  • na ir pagal menesiu skaiciu priklauso mokestis siuo metu uz leidima gyventi metams reikia moketi: 650 Turkijos liru. Daugiau informacijos rasite http://yabancilar.iem.gov.tr/harc.gif
Taciau jei jus esate ar tapote Turkijos piliecio zmona, jums reikes:

  • uzpildytos formos, beje ja reikes pildyti kaskart prasitesiant leidima gyventi
  • 4 fotografiju, nors gali paprasyti ir daugiau, taip pat reikes pateikti kaskart prasitesiant leidima gyventi
  • Jusu pasas
  • Santuokos liudijimas, dar kitaip vadinamas Evlilik Cuzdan
  • ir zinoma mokestis priklausomai nuo laikotarpio, deja santuoka nesuteikia jokiu lengvatu... Kainas rasite cia http://yabancilar.iem.gov.tr/harc.gif
Tai tiek to vargo. Priklausomai nuo vietoves ir pareiginu spartos jums nurodoma per kiek laiko bus isduotas leidimas gyventi. Mano kaime ji sutvarko per menesi, Stambule kiek teko girdeti tai vyksta daug greiciau.

Visiems linkiu ramybes ir kantrybes siuose turkiskos biurokratijos labirintuose.

2010 m. balandžio 11 d., sekmadienis

Is namu serijos tik sikart modernieji namai

Stai su tokiu gyvu paveikslu galima isigyti ir modernius namus, bet man vis tiek prie sirdies senieji akmenu nameliai. Taciau sis pavasariskas vaizdelis fantastiskas, toks sviezas ir gaivus, o taip greitai visas zydejimas virs sausros nukamuotais bruzgyneliais...

2010 m. balandžio 10 d., šeštadienis

Mano antrasis darbas Turkijoje || My second job in Turkey

Štai jau trečias mėnuo, kai išmainiau savo pirmąjį darbą ligoninėje į klientų aptarnavimo skyriaus darbuotojos kėdę (tikrąja šio žodžio prasme) nekilnojamame turte. Truputį pasireklamuosiu, nors pardavimai ne mano sritis ir mani jie nerūpi, bet jei kam smalsu ką vis tik mes parduodame tai galite užsukti į interneto svetaine www.homeinturkey.com .
Taigi jau pažiūrėjote kokius grožius mes parduodame, o tiksliau vėliau po pardavimo mes dirbame su klientais. Tai štai jei pirmąjį darbą Turkijoje susiradau pati, tai antrasis darbas susirado pats mane. O tiesiog viskas įvyko ko gero labai turkišku principu. Mano vyro partneris ir dalinai viršininkas labai geru žodžiu mane paminėjo dabartiniam mano darbdaviui ponui M. Ir ponas M panoro su manimi dar kartą pasikalbėti, nors kažkada jau buvome kalbėję. Tą kartą mano karjerai statybų kompanijoje pakišo nestiprios turkų kalbos žinios. O štai po metų vienų aš jau galėjau bendrauti turkiškai ir komplimentai mano gebėjimams taip greitai mokytis sudomino dabartiius mano kolegas ir viršininkus.
Pirmiausiai vis tik turiu nulenkti galvą savo pirmiesiems darbdaviams ir kolegoms ligoninėje už jų indėlį į mano turkų kalbos žinias. Juk jie ir mokė ir bendravo su manimi. Beje menkas patarimas, ties, kurie stengias įvaldyti bent vieną užsienio kalbą, lingvistinius jūsų gabumus svetima kalba labiausiai lavina liežuvavimas įvairiausiomis temomis, tai plečia ne tik žodyną, bet ir liežuvio lankstumą tai kalbai. Taigi taip beliežuvaujant laisvomis akimirkomis išmokau turkiškai, praplėčiau savo žodyną, o kas svarbiausia tai man suteikė daug laisvės saviraiškai, savo pasitikėjimui ir savarnkiškumui svečioje šalyje. Be to prakalbus turkiškai tapau vertingesnė darbuotja ioje šalyje. Tiesa ligoninėje ir pamečiau tą lietuviams būdinga gėdos jausmą, kai užsienio kalbanekalbama taip kaip gimtąja. Dirbadama ligonineje įveikiau ir dar vieną savo emigracinį baubą - galimą mano apsilankymą gydymo įstaigose. Nuo šiol jų ne tik nebebijau, bet ir mielai grįšiu pas tam tikrus gydytojus iš „savo“ ligoninės. Darbą ligoninėje mylėjau, nes nei kraujas nei žaizdos man nėra baisu... O be to, kad mylėjau darbą ligoninėje, labai mylėjau ir kolegas, kurie buvo draugiški ir malonūs, išskyrus vieną ko gero pavydo apsėstą ponią gydytoją. Kuri manęs sugebėjo pasiklausti ar aš esu pasidarius plastinę nosies operaciją.... Na ok šitas klausimas ne pirmą kartą mano adresu, tiesiog tokią jau tėvai mane sutvėrė turkių pavydui mažanosę.
Na bet šią žiemą man teko apsispręti ką daryti... ar rinktis darbą, kuris neusteiktų galimybių siekti karjeros, bet kur esu visų mylima ar vis tik rinktis naują darbą, kuris suteiktų galimybių mokytis naujų dalykų, bet eiti į nepažįstamą kolektyvą kur nežinau ar mane pamils. Žinoma buvo ir kitų svarbių lemiamų momentų, tokie kaip darbo laikas ir kas be ko darbo atlygis, kuris tikrai ne paskutinėje vietoje. Labai norėjosi dirbti legaliai, ką man žadėjo ligoninė. Mat labai nedaug užsieniečių yra įdarbinami legaliai, ką jau užsieniečių kiek pačių turkų dirba nelegaliai. Turkų nedarbina legaliai dėl mokesčių slėpimo, o užsieniečių dėl begalinės biurokratijos tvarkant jų dokumentus.
Taigi jau tris mėnesius kasdien žygiuoju į darbą kompanijoje, kuri stato nuostabius puikius ir visaip kitaip puikius namus, vilas ir butus. Ir čia visai ne reklama, o tiesiog akivaizdi realybė. O jeigu nesitiki pasakysiu, kad gera dirbti kompanijoje, kurios produkto pranašumas akivaizdus, todėl aš tikiu tuo ką matau, ir esu tikra, kad Mecitoglu Homes geriausi mūsų apylinkėse.
Iš tiesų gera dirbti pas geriausius ir su geriausiais, kurių tiek darbo principai, tiek produkto kokybė yra akivaizdi (žinoma turkiškame kontekste). Skatina pasitempti ir pasistengti, pakrutinti smegenis. Kas dar man labai patinka šioje kompanijoje ir tikrai skiriasi nuo ligoninės, čia nėra tokios ryškios herarchijos ir viršininkui įeinant niekas nepuola stoti pagarbos atidavimui kaip armijoje „lygiuot, ramiai, pagarbą atiduot“, tas mane visą laiką trikdė gal dėl to, kad man neteko anksčiau susidurti su tokia neįprasta pagarbos išraikos forma. Na pagarbos reiškimą Turkijoje reikėtu aptari atskiroje temoje, aš kasdien kokį stebuklą atrandu šioje kultūroje, kuri susijusi su įvairiausios fomos pagarba.
Be to reikėtų paminėti kompanijos savininką ir mūsų viršininkas poną M, kuris yra tikrai protingas ir išmintingas žmogus. Negana to, kad jis yra vadovas ir savininkas, tai dar ir yra architektas visų šių statinių, kuriuos mes parduodame ir aptarnaujame. Ponas M labai pastabus ir atidus žmogus, kas be ko ir griežtas, bet mano manymu griežtas teisingai, tad galiu drąsiai pasakyti turiu patį geriausią bosą per visą savo darbo praktiką.
Be to darbo aplinkai yra Turkijai būdingų bruožų, mus skaniai matina čia pat  ofise įkurtoje virtuvėje besisukanti šeimininkė. Po darbo niekam nereikia eiti pėsčiomis namo, nebent būtų toks noras pasivaikščioti, o šis noras po darbo žiemos dienomis  taip pat kaip ir karštomis vasaros dienomis tikrai nelanko, todėl parvežimo paslauga aptingus labai maloni.
Kalbant apie valgydinimą darbe mūsų viršininkas ponas M pasirūpino, kad vasarą turėtume jaukią pavėsinę, kurioje galėtumėm pietauti ar tiesiog pertraulėlės metu išgerti puodelį kavos ar arbatos, beje ir arbatų virtuvėlėje netrūksta, ne tik turkiškos arbatos turime, bet ir įvairių žolelių, vaisių arbatos, o tą kolekciją aš dar papildžiau ir žalios arbatos atsargomis... Bei gi kavos aparatą „normaliai kavai“, nors realiai tokia kava Turkijoje yra šioks toks deficitas. Be Starbucks ir Lavaza specializuotu kavinaičių bent jau Antalijos regione ne kiekvienoje vietoje gali gauti geros kavos.
Dar šiame darbe nesijaučia, kad dirbčiau Turkijoje, vis tik kokybės ir viso reikalo suvokimas yra labiau europietiškas, bet gal dėl to, kad pagrindiniai klientai yra užsieniečiai.
Įdomus atradimas iš kolegų, kad mūsų sodininkai piktžoles iš pievelių ravi šaukšteliais, bet natūralu, kad anglams ligoniams, atsiprašau t.y. sodininkams, mūsų prižiūrima aplinka vis dar kelia nepasitenkinimą, o čia ir prasideda mano darbas, bendrauti su nepatenkintais klientais, nes patenkinti klientai retai rašo ar atsiliepia gerai apie kažką.
O mano mielų kolegų KTU Studentų Atstovbės atminimui... šis darbas kažkuo labiausiai primena man KTU SA draugišką atmosferą... Priešais mane sėdintids kolega vis ir taikos uždaryti laptopą. Kas pažįsta mano mieląjį kolegą Storą, žinos apie ką aš čia... Tiesa šiukšlių kamuoliuko stalčiuje neslepia šis kolega. Ir dar vienas džiugus panašumas, kad tai antras mano viršininkas po KTU SA taip stipriai stovintis už savo darbuotojus ir siaubingai nemėgstantis nepagrįstų kaltinimų.

2010 m. balandžio 9 d., penktadienis

Velykų prisiminimai || Easter Memories




Geriant virškinimą gerinančią arbatą pamažu sukilo velykiniai prisiminimai, kuriais taip norėjosi pasidalinti, bet trukdė sotus pilvas. O pilvui aprimus galima prisiminti ir mūsų gausias šv. Velykas. Šį kartą šventės švęsti susirinkome į svetingosios Jurgos namus Beleke.  Kurią taip pat pasveikinome ir su jos artėjančiu gimtadieniu. Lietuvaičių šįkart būta net šešių. Visos šeimininkės pasiruošė skaniausių ir visaip kitaip nuostabių velykkų stalui būdingų vaišių. Taigi turėjome margučių. Tradiciškai prie velykų stalo daužeme margučius ir juos daužė ne tik lietuvaitės, bet ir mūsų turkiškosios antrosios pusės ir mišrios atžalos. 


Žinoma, gal jums sėdintiems lietuvojė šis velykinis stalas atrodo, toks tiesiog tradicinis, tačiau mums čia už jūrų marių gyvenančioms. Toks stalas, tai visas delikatesų rinkinys. Tarkime krabų lazdelių yra, tačiau jos nėra savaime suprantamas ir bet, kurioje parduotuvėje lengvai įgyjamas produktas. O kad ir ta pati silkė... Nesniai giedojau odes silkei, kurios čia niekas nežino, nepažįsta ir pažinti ne visuomet nori. Na žmonės kalba, kad silkės galima rasti ir parduotuvėse Turkijoje, tačiau aš dar toje parduotuvėjė nebuvau, o bet tačiau mus palepinti savo gamybos silkės pakaitalu nusprendė mūsų draugė Gintarė, kuri sėkmingai iš skumbrės pagamino „silkutės“. Mano dėdės rinkti ir džiovinti baravykai keliavo į garnyrą prie silkutės.


 Žinoma ir kokios šventės be baltos mišrainės ???????? Ja mus vaišino Joana taip pat ir tikru delikatesu netikru zuikiu. Namų ir šventės šeimininkė priruošė įvairių nepamirštamų delikatesų, įdarytų paprikų, įdarytų krabų lazdelių, o kur dar visus šventėjus pribloškę kiaušiniai užpiltiniai.


 Na ir mano anytos auginti burokėliai keliavo ant šventinio stalo, žinoma prieš tai virtę burokėlių salotomis. O sošiai prišlemštę ir smagiai belaidydamos liežuvius patraukėme piknikui, pasikepti mėsytės, papramogauti gamtoje. 


Taigi atvykome į BELEK piknikų parkelį, vyrai suorganizavo šašlykinę, kuri Turkijoje vadinama Mangal. Kol jie užsiiminėjo mėsa ir laikraščių skaitymu bei nardų žaidimu


, mes lietuvaitės mūsų naująjai draugei Joanai surengėme mini mergvakarį su uzduotimis, isbandymais nuometu is anytos uzuolaidos bei prisaikdnimu. Sukrovėme lietuvišką kraitelį naujai mūsų gelin (nuotakai). 


Žinoma visas šis mūsų pramogavimas ko gero buvo dar didesnė atrakcija visiems ten pikikaujantiems turkams ir skarotoms bobulytėms, kurios visą laiką spigino savo mažomis smalsiomis akutėmis. Ne kasdien vis tik piknikauja užsienietės. O mums to juoko tos kalbos, kaip vandens... Taip ir nepažaidėme ALIAS. Jo vietoje buvo smagiau tiesiog paplepėti, pabūti, patingėti, pasidžaigti, paburnoti. Susiskambinti su Stambulo lietuvaitėmis, kurios taip pat gausiai ir smagiai šventė Velykas. 

Kitą kartą pažadu parašyti anksčiau vis tik daug įspūdžių išblėso, ko nespėjau paminėti, tikiuosi šventės dalyvės pridės.