2010 m. balandžio 23 d., penktadienis

Balandžio 23 Tarptautinė vaikų diena taip tarė ir padarė dėdė Atatiurkas|| April 23 Intenational Children's day decided M.K. Ataturk



Turkija šiandien jus sveikina su tarptautine vaikų diena. Kokia šios dienos istorija? Turkų tėvas ponas Mustafa Kemalis Atatiurkas 1920 metais nusprendė, kad vaikai yra tautos ateitis ir paskyrė šią dieną tarptautine vaikų diena. Taigi be to, kad ši diena skirta vaikams, buvo paskelbta nepriklausoma, sekuliari, moderni Turkijos respublika. Po šios datos per aštuonetą metų ponas Atatiurkas įvykdė daug reformų, įsteigė įvairių institucijų. Ir išdidžiai atsiskirdamas nuo Otomaniškosios praeities patikėjo suverenitetą ir nepriklausomybę vaikams ir jaunimui. (nors man asmeniškai toks praeities ir istorijos neigmas ir nukirtimas yra savų šaknų nukirtimas).
Taigi iš tokios priešistorės šiandieną turime šventę, kuri metai iš metų švenčiama taip pat. Pati šventės paminėjimo koncepcija – didelis vaikų paradas su esienomis, žygiavimais ir ko gero vaikų mėgiamiausia dalimi šokiais. Man tai primena didžiosios tėvynes šventinius paradus. Vieną iš pavyzdžių galite pasižiūrėti čia. 
Šiandieną visi pareigūnai, valstybės tarnautojai ir vaikai gali džiaugtis laisvadieniu, o kita darbo liaudis ir toliau sėkmingai dirba. Tiagi nuošidūs sveikinimai vaikams ir be ypatingų dienų jie yra viso pasaulio ateitis. Linkėjimai iš Turkijos.
 _______________________________________________

This national day (23 April National Sovereignty and Children's Day) in Turkey is a unique event. The founder of the Turkish Republic, Mustafa Kemal Atatürk, dedicated April 23 to the children of the country to emphasize that they are the future of the new nation. It was on April 23, 1920, during the War of Independence, that the Grand National Assembly met in Ankara and laid down the foundations of a new, independent, secular, and modern republic from the ashes of the Ottoman Empire. Following the defeat of the Allied invasion forces on September 9, 1922 and the signing of the Treaty of Lausanne on July 24, 1923, Ataturk started his task of establishing the institutions of the new state. Over the next eight years, Ataturk and his followers adopted sweeping reforms to create a modern Turkey, divorced from her Ottoman past. In unprecedented moves, he dedicated the sovereignty day to the children and entrusted in the hands of the youth the protection of this sovereignty and independence.

2010 m. balandžio 22 d., ketvirtadienis

Banko sąskaitos atiarymas Turkijoje || Opening bank account in Turkey



Taigi kaip ir žadėjau trumpas pasakojimas kaip atsidaryti banko sąskaitą Turkijoje. Visų pirma ką jums reikės įsigyti - tai mokesčių mokėtojo numeris. Kartą įsigijus šį maža poperielį, tiesą sakant tai tiesiog maža balto kartono kortelė, atsikratysite daug vargo ateičiai, nes realiai, bet kokiam rimtesniam pirkiniui iš jūsų reikalaus to numerio.
Turkiškai mokesčių mokėtojo numeris – vadinamas VERGI NUMARASI ir jį galima gauti VERGI DAIRESINDE.
Dokumentai, kurių jums prireiks kreipaintis dėl mokesčių mokėtojo numeriu/VERGI NUMARASI:
1.    Galiojanits pasas
2.    Paso kopija, ją paliksite biurui
3.    Gyvenamosios vietos adresas
4.    Notariškai patvirtinto paso vertimo (šiam reikalui teks išleisti šiek tiek pinigėlių) arba (tik tuo atveju jei banko darbuotojai panorės) iš banko, kuriame norite atsidaryti sąskaitą patvirtinimo, jog jūs ketinate atsidaryti sąskaitą (tai turėtų būti banko prašymas mokesčių biurui patvirtintas dviejų darbuotojų parašais ir antspaudais)
5.    Užpildyti pateiktą formą
Įgyjus šią kortelę galite drąsiai žygiuoti į pasirinktą banką ir ten atsidaryti sąskaitą. Šiai procedūrai jums prireiks tokių dokumentų:

1.    Galiojanits pasas
2.    Mokesčių mokėtojo numeris
3.    Pinigėliai
Tiesa kortelę reikia užsisakyti atskirai, bet vėlgi tai priklaus nuo bankų ir jų sąlygų.
________________________________________________


In order to open a bank account in Turkey you must first obtain a Tax number from the local Tax Office. You will need to present:
1. your passport and 
2. your local address when applying for your Tax number. 
3. It is advisable to have a photocopy of your passport and a photocopy of your Residence Permit in case you are asked for them. 

With your Tax number you may go to any bank and open an account. There is a nominal tax fee for establishing an account.

2010 m. balandžio 16 d., penktadienis

Vizos ir leidimas gyventi Turkijoje



Turistams keliaujantiems i Turkija uz vizas jau nebereikia moketi ir tai ko gero jau nebe naujiena. Tiesiog kelis menesius po pasirasytos sutarties siek tiek buvo techniniu nesklandumu, taciau siuo metu turistiniais tikslais atvaziuojantys Lietuvos pilieciai gali Turkijoje vieseti 90 dienu per 180 dienu laikotarpyje. Taciau jei taip jau nutiks, kad jus del kazkokiu priezasciu norite ar turite pasilikti salyje noreciau pasidalinti savo asmenine patirtimi per biurokratu labirintus igyjant leidima gyventi Turkijoje.
Tai visai nera sudetinga nepaisant to jog jus nesate Turkijos piliecio teiseta sutuoktine. Ko jums prireiks:
  • uzpildytos formos, kuria galite rasti http://yabancilar.iem.gov.tr/
  • nepasikuklinkite tureti su savimi daugiau nei 4 fotografijas
  • Jusu pasas
  • Jusu banko saskaita arba valiutos keitimo kvitelis, kuriama rodoma, kad turite pakankama pinigu suma pasilikti salyje. Kiekvienam menesiui reikia parodyti po 1000 USD (tiesa tai gali buti liros atitinkancios ta suma). Taigi dauginame 1000 USD is norimu pasilikti menesiu skaiciaus. 
  • Jusu adresas ar nuomos sutartis ar viesbucio rezervacija
  • na ir pagal menesiu skaiciu priklauso mokestis siuo metu uz leidima gyventi metams reikia moketi: 650 Turkijos liru. Daugiau informacijos rasite http://yabancilar.iem.gov.tr/harc.gif
Taciau jei jus esate ar tapote Turkijos piliecio zmona, jums reikes:

  • uzpildytos formos, beje ja reikes pildyti kaskart prasitesiant leidima gyventi
  • 4 fotografiju, nors gali paprasyti ir daugiau, taip pat reikes pateikti kaskart prasitesiant leidima gyventi
  • Jusu pasas
  • Santuokos liudijimas, dar kitaip vadinamas Evlilik Cuzdan
  • ir zinoma mokestis priklausomai nuo laikotarpio, deja santuoka nesuteikia jokiu lengvatu... Kainas rasite cia http://yabancilar.iem.gov.tr/harc.gif
Tai tiek to vargo. Priklausomai nuo vietoves ir pareiginu spartos jums nurodoma per kiek laiko bus isduotas leidimas gyventi. Mano kaime ji sutvarko per menesi, Stambule kiek teko girdeti tai vyksta daug greiciau.

Visiems linkiu ramybes ir kantrybes siuose turkiskos biurokratijos labirintuose.

2010 m. balandžio 11 d., sekmadienis

Is namu serijos tik sikart modernieji namai

Stai su tokiu gyvu paveikslu galima isigyti ir modernius namus, bet man vis tiek prie sirdies senieji akmenu nameliai. Taciau sis pavasariskas vaizdelis fantastiskas, toks sviezas ir gaivus, o taip greitai visas zydejimas virs sausros nukamuotais bruzgyneliais...

2010 m. balandžio 10 d., šeštadienis

Mano antrasis darbas Turkijoje || My second job in Turkey

Štai jau trečias mėnuo, kai išmainiau savo pirmąjį darbą ligoninėje į klientų aptarnavimo skyriaus darbuotojos kėdę (tikrąja šio žodžio prasme) nekilnojamame turte. Truputį pasireklamuosiu, nors pardavimai ne mano sritis ir mani jie nerūpi, bet jei kam smalsu ką vis tik mes parduodame tai galite užsukti į interneto svetaine www.homeinturkey.com .
Taigi jau pažiūrėjote kokius grožius mes parduodame, o tiksliau vėliau po pardavimo mes dirbame su klientais. Tai štai jei pirmąjį darbą Turkijoje susiradau pati, tai antrasis darbas susirado pats mane. O tiesiog viskas įvyko ko gero labai turkišku principu. Mano vyro partneris ir dalinai viršininkas labai geru žodžiu mane paminėjo dabartiniam mano darbdaviui ponui M. Ir ponas M panoro su manimi dar kartą pasikalbėti, nors kažkada jau buvome kalbėję. Tą kartą mano karjerai statybų kompanijoje pakišo nestiprios turkų kalbos žinios. O štai po metų vienų aš jau galėjau bendrauti turkiškai ir komplimentai mano gebėjimams taip greitai mokytis sudomino dabartiius mano kolegas ir viršininkus.
Pirmiausiai vis tik turiu nulenkti galvą savo pirmiesiems darbdaviams ir kolegoms ligoninėje už jų indėlį į mano turkų kalbos žinias. Juk jie ir mokė ir bendravo su manimi. Beje menkas patarimas, ties, kurie stengias įvaldyti bent vieną užsienio kalbą, lingvistinius jūsų gabumus svetima kalba labiausiai lavina liežuvavimas įvairiausiomis temomis, tai plečia ne tik žodyną, bet ir liežuvio lankstumą tai kalbai. Taigi taip beliežuvaujant laisvomis akimirkomis išmokau turkiškai, praplėčiau savo žodyną, o kas svarbiausia tai man suteikė daug laisvės saviraiškai, savo pasitikėjimui ir savarnkiškumui svečioje šalyje. Be to prakalbus turkiškai tapau vertingesnė darbuotja ioje šalyje. Tiesa ligoninėje ir pamečiau tą lietuviams būdinga gėdos jausmą, kai užsienio kalbanekalbama taip kaip gimtąja. Dirbadama ligonineje įveikiau ir dar vieną savo emigracinį baubą - galimą mano apsilankymą gydymo įstaigose. Nuo šiol jų ne tik nebebijau, bet ir mielai grįšiu pas tam tikrus gydytojus iš „savo“ ligoninės. Darbą ligoninėje mylėjau, nes nei kraujas nei žaizdos man nėra baisu... O be to, kad mylėjau darbą ligoninėje, labai mylėjau ir kolegas, kurie buvo draugiški ir malonūs, išskyrus vieną ko gero pavydo apsėstą ponią gydytoją. Kuri manęs sugebėjo pasiklausti ar aš esu pasidarius plastinę nosies operaciją.... Na ok šitas klausimas ne pirmą kartą mano adresu, tiesiog tokią jau tėvai mane sutvėrė turkių pavydui mažanosę.
Na bet šią žiemą man teko apsispręti ką daryti... ar rinktis darbą, kuris neusteiktų galimybių siekti karjeros, bet kur esu visų mylima ar vis tik rinktis naują darbą, kuris suteiktų galimybių mokytis naujų dalykų, bet eiti į nepažįstamą kolektyvą kur nežinau ar mane pamils. Žinoma buvo ir kitų svarbių lemiamų momentų, tokie kaip darbo laikas ir kas be ko darbo atlygis, kuris tikrai ne paskutinėje vietoje. Labai norėjosi dirbti legaliai, ką man žadėjo ligoninė. Mat labai nedaug užsieniečių yra įdarbinami legaliai, ką jau užsieniečių kiek pačių turkų dirba nelegaliai. Turkų nedarbina legaliai dėl mokesčių slėpimo, o užsieniečių dėl begalinės biurokratijos tvarkant jų dokumentus.
Taigi jau tris mėnesius kasdien žygiuoju į darbą kompanijoje, kuri stato nuostabius puikius ir visaip kitaip puikius namus, vilas ir butus. Ir čia visai ne reklama, o tiesiog akivaizdi realybė. O jeigu nesitiki pasakysiu, kad gera dirbti kompanijoje, kurios produkto pranašumas akivaizdus, todėl aš tikiu tuo ką matau, ir esu tikra, kad Mecitoglu Homes geriausi mūsų apylinkėse.
Iš tiesų gera dirbti pas geriausius ir su geriausiais, kurių tiek darbo principai, tiek produkto kokybė yra akivaizdi (žinoma turkiškame kontekste). Skatina pasitempti ir pasistengti, pakrutinti smegenis. Kas dar man labai patinka šioje kompanijoje ir tikrai skiriasi nuo ligoninės, čia nėra tokios ryškios herarchijos ir viršininkui įeinant niekas nepuola stoti pagarbos atidavimui kaip armijoje „lygiuot, ramiai, pagarbą atiduot“, tas mane visą laiką trikdė gal dėl to, kad man neteko anksčiau susidurti su tokia neįprasta pagarbos išraikos forma. Na pagarbos reiškimą Turkijoje reikėtu aptari atskiroje temoje, aš kasdien kokį stebuklą atrandu šioje kultūroje, kuri susijusi su įvairiausios fomos pagarba.
Be to reikėtų paminėti kompanijos savininką ir mūsų viršininkas poną M, kuris yra tikrai protingas ir išmintingas žmogus. Negana to, kad jis yra vadovas ir savininkas, tai dar ir yra architektas visų šių statinių, kuriuos mes parduodame ir aptarnaujame. Ponas M labai pastabus ir atidus žmogus, kas be ko ir griežtas, bet mano manymu griežtas teisingai, tad galiu drąsiai pasakyti turiu patį geriausią bosą per visą savo darbo praktiką.
Be to darbo aplinkai yra Turkijai būdingų bruožų, mus skaniai matina čia pat  ofise įkurtoje virtuvėje besisukanti šeimininkė. Po darbo niekam nereikia eiti pėsčiomis namo, nebent būtų toks noras pasivaikščioti, o šis noras po darbo žiemos dienomis  taip pat kaip ir karštomis vasaros dienomis tikrai nelanko, todėl parvežimo paslauga aptingus labai maloni.
Kalbant apie valgydinimą darbe mūsų viršininkas ponas M pasirūpino, kad vasarą turėtume jaukią pavėsinę, kurioje galėtumėm pietauti ar tiesiog pertraulėlės metu išgerti puodelį kavos ar arbatos, beje ir arbatų virtuvėlėje netrūksta, ne tik turkiškos arbatos turime, bet ir įvairių žolelių, vaisių arbatos, o tą kolekciją aš dar papildžiau ir žalios arbatos atsargomis... Bei gi kavos aparatą „normaliai kavai“, nors realiai tokia kava Turkijoje yra šioks toks deficitas. Be Starbucks ir Lavaza specializuotu kavinaičių bent jau Antalijos regione ne kiekvienoje vietoje gali gauti geros kavos.
Dar šiame darbe nesijaučia, kad dirbčiau Turkijoje, vis tik kokybės ir viso reikalo suvokimas yra labiau europietiškas, bet gal dėl to, kad pagrindiniai klientai yra užsieniečiai.
Įdomus atradimas iš kolegų, kad mūsų sodininkai piktžoles iš pievelių ravi šaukšteliais, bet natūralu, kad anglams ligoniams, atsiprašau t.y. sodininkams, mūsų prižiūrima aplinka vis dar kelia nepasitenkinimą, o čia ir prasideda mano darbas, bendrauti su nepatenkintais klientais, nes patenkinti klientai retai rašo ar atsiliepia gerai apie kažką.
O mano mielų kolegų KTU Studentų Atstovbės atminimui... šis darbas kažkuo labiausiai primena man KTU SA draugišką atmosferą... Priešais mane sėdintids kolega vis ir taikos uždaryti laptopą. Kas pažįsta mano mieląjį kolegą Storą, žinos apie ką aš čia... Tiesa šiukšlių kamuoliuko stalčiuje neslepia šis kolega. Ir dar vienas džiugus panašumas, kad tai antras mano viršininkas po KTU SA taip stipriai stovintis už savo darbuotojus ir siaubingai nemėgstantis nepagrįstų kaltinimų.

2010 m. balandžio 9 d., penktadienis

Velykų prisiminimai || Easter Memories




Geriant virškinimą gerinančią arbatą pamažu sukilo velykiniai prisiminimai, kuriais taip norėjosi pasidalinti, bet trukdė sotus pilvas. O pilvui aprimus galima prisiminti ir mūsų gausias šv. Velykas. Šį kartą šventės švęsti susirinkome į svetingosios Jurgos namus Beleke.  Kurią taip pat pasveikinome ir su jos artėjančiu gimtadieniu. Lietuvaičių šįkart būta net šešių. Visos šeimininkės pasiruošė skaniausių ir visaip kitaip nuostabių velykkų stalui būdingų vaišių. Taigi turėjome margučių. Tradiciškai prie velykų stalo daužeme margučius ir juos daužė ne tik lietuvaitės, bet ir mūsų turkiškosios antrosios pusės ir mišrios atžalos. 


Žinoma, gal jums sėdintiems lietuvojė šis velykinis stalas atrodo, toks tiesiog tradicinis, tačiau mums čia už jūrų marių gyvenančioms. Toks stalas, tai visas delikatesų rinkinys. Tarkime krabų lazdelių yra, tačiau jos nėra savaime suprantamas ir bet, kurioje parduotuvėje lengvai įgyjamas produktas. O kad ir ta pati silkė... Nesniai giedojau odes silkei, kurios čia niekas nežino, nepažįsta ir pažinti ne visuomet nori. Na žmonės kalba, kad silkės galima rasti ir parduotuvėse Turkijoje, tačiau aš dar toje parduotuvėjė nebuvau, o bet tačiau mus palepinti savo gamybos silkės pakaitalu nusprendė mūsų draugė Gintarė, kuri sėkmingai iš skumbrės pagamino „silkutės“. Mano dėdės rinkti ir džiovinti baravykai keliavo į garnyrą prie silkutės.


 Žinoma ir kokios šventės be baltos mišrainės ???????? Ja mus vaišino Joana taip pat ir tikru delikatesu netikru zuikiu. Namų ir šventės šeimininkė priruošė įvairių nepamirštamų delikatesų, įdarytų paprikų, įdarytų krabų lazdelių, o kur dar visus šventėjus pribloškę kiaušiniai užpiltiniai.


 Na ir mano anytos auginti burokėliai keliavo ant šventinio stalo, žinoma prieš tai virtę burokėlių salotomis. O sošiai prišlemštę ir smagiai belaidydamos liežuvius patraukėme piknikui, pasikepti mėsytės, papramogauti gamtoje. 


Taigi atvykome į BELEK piknikų parkelį, vyrai suorganizavo šašlykinę, kuri Turkijoje vadinama Mangal. Kol jie užsiiminėjo mėsa ir laikraščių skaitymu bei nardų žaidimu


, mes lietuvaitės mūsų naująjai draugei Joanai surengėme mini mergvakarį su uzduotimis, isbandymais nuometu is anytos uzuolaidos bei prisaikdnimu. Sukrovėme lietuvišką kraitelį naujai mūsų gelin (nuotakai). 


Žinoma visas šis mūsų pramogavimas ko gero buvo dar didesnė atrakcija visiems ten pikikaujantiems turkams ir skarotoms bobulytėms, kurios visą laiką spigino savo mažomis smalsiomis akutėmis. Ne kasdien vis tik piknikauja užsienietės. O mums to juoko tos kalbos, kaip vandens... Taip ir nepažaidėme ALIAS. Jo vietoje buvo smagiau tiesiog paplepėti, pabūti, patingėti, pasidžaigti, paburnoti. Susiskambinti su Stambulo lietuvaitėmis, kurios taip pat gausiai ir smagiai šventė Velykas. 

Kitą kartą pažadu parašyti anksčiau vis tik daug įspūdžių išblėso, ko nespėjau paminėti, tikiuosi šventės dalyvės pridės. 

2010 m. balandžio 4 d., sekmadienis

Su ŠV VELYKOMIS || Happy Easter




Trumpas fotoreportažas po sočių, gardžių, linksmų lietuviškai turkiškų velykų. Ačiū Jėzui, kad prisikėlė. Ačiū svetingiems namams ir jų šeimininkei ir jos pagalbininkei. Ačiū teizei už griliuką, kurį galėjome panaudoti keptis mėsytei. Ačiū už nuostabų cheescake. Ačiū už alų mano ištroškusiai gerklei. Ačiū už naują kompanijos pagausinimą lietuvaitėmis. O daugiau įspūdžių ir pasakojimo teks palaukti, reikia suvirškinti silkę ir tortą.
Posted by Picasa

2010 m. balandžio 1 d., ketvirtadienis

Aprilis aprilis ant nosies dagilis || April fools in Turkey

Turiu prisipažinti balandžio pirmoji - melagių diena viena laukiamiausių dienų metuose, mėgstu pokštauti, patinka kai žmonės nusišypso, todėl ši diena man oficiali šventė. Kokia ji Turkijoje ? Tiesa sakant didelio skirtumo nepajusteumei nuo kitokios dienos, bent jau mano aplinkoje niekas nerezga planų kaip papokštauti ir kaip apgauti. Todėl šiandien linksminausi visiškai klasikiniu pokštu "o kas čia tau ant nosies" taip už nosies čiupnojo mano kolegos, mūsų virtuvės šeimininkė, mano skyriaus viršininkais, pardavimų vadybininkas... Ir visi nusijuokdavo sužinoję, kad tai balandžio pirmoji. Nė vienas net nesuabejojo mano paprastu klausimu kas jums ant nosies...... o TEN APRILIS APRILIS ANT NOSIES DAGILIS .... Taip pat nenusileidau ir virtualioje erdvėje bei namuose. Taip pat paraginau vyrą kam nors paskambinti ir papokštauti.... Ir vistik šiandien norėčiau būti su savo seneliais, kurie taip mėgsta šią dieną ir net keletą dienų iš anksto planuoja kokį rimtą melą... Su mano seneliais ši diena visada iššūkis reikalaujantis budrumo ir kūrybiškumo, tikiuosi šią tradiciją perkelti i Turkiškąją savo šeimą.
___________________________________________
April fools is one of my favorite days in the year. I love making jokes and tricks so this is like a small celebration of good mood. What are cultural differences between Lithuanian and Turkish April Fools. First of all Turks are easy to fool because there are not so much tricks and jokes in media and it seems people are not used to fool each other on the 1st April. That is why today my jokes were as I call classic of Fools day. I have asked so many colleagues of mine what happened to their noses and when they were trying to find something on there noses they FOUND An APRIL FOOLS JOKE :) I had good fun today and I hope that this April Fools tradition will become a tradition of my new Turkish family because in Lithuania I have grandparents who love fun so much and they are planing April Fools joke for some days and you have to be very careful and of course creative to make good joke...
Anyway once again HAPPY APRIL FOOLS DAY