2012 m. rugpjūčio 28 d., antradienis

Saldžios šventės su pagiežos kartėliu



Šiam įrašui ilgai kaupiausi, tai pikantiškos lauktuvės jums po ramadano šventės. Tiesą sakant aprašyti visą šventės emocinį koloritą tikrai ypatingai sunku, tačiau kiek leidžia mano minties ir rankos galia pasistengsiu pasidalinti įspūdžiais sukauptais ne tik šios šventės metu, bet keleto metų patirtį.

Šį įrašą priskirčiau kategorijai "neskanu, bet tikra".

 Taigi pasibaigus pasninko mėnesiui, kai nevalgoma nuo saulės patekėjimos iki saulėlydžio, švenčiama taip pavadinkime ją "gausos šventė" - Ramazan Bayram, dar kai kur Turkijoje vadinama "Cukraus švente" - şeker Bayram.

Iš esmės bayram išvertus iš turkų kalbos reiškia yra šventė, o ši ir aukojimo šventė yra ypatinogs tuo jog jų metu susitinka šeimos, giminės. Šios šventės galėtų būti šiek tiek panašios į mūsų švenčiamas Šv. Kalėdas, kai visi pasipuošia šventiniais drabužiais ragauja tai šventei ruoštų patiekalų ar specialių gardumynų. Visi turėtų džiugiai ir smagiai leisti laiką, džiaugdamiesi susitikimais su giminaičiais ir mylimais bičiuliais.

Per Ramadano pabaigos šventę, tiesa, ragaujama šeimininkių keptų arba pirktų saldumynų, tačiau jeigu šeimininkė moka kočioti ji būtinai keps naminę baklavą. O baklava tai sviesto daugybės popieriaus plonumo tešlos lakštų, riešutų, sviesto ir cukraus sirupo dieviškas junginys, kurio per šią šventę ragauti tenka kiekvienuose aplankytuose namuose, o jei ne šio gardumyno tai minimum šokolado ar turkiško gardėsio Lokum.

Taigi viskas skamba kaip ir gražiai turkai pasipuošę savo šventiniais, specialiai šiai progai įsigytais naujais drabužiais valgo daug saldumynų, mėgaujais artimųjų ir bičiulių kompanija, linksmais ir maloniais pokalbiais, toks šios šventės parodinis fasadas....

Iš tiesį viskas labai sudėtinga ir netgi sudėlioti paprastai ir viską aprašyti paprastai, tampa sunku. Tai kaip nesibaigianti santykių, įvykių "Santa Barbara".

Taigi rytas prasideda nuo rankų bučiavimo pridedant ranką prie kaktos vyresniesiems, tiesa už šį "bučinuka" iš vyresniųjų yra atsilyginama pinigais, tačiau jei esi dirbantis nieko negausi, o tau teks mokėti jaunesniems, tad nenorit švaistytis pinigais, niekam neduodi rankos ir viskas, o tada aišku giminėje "pagarsėji" kaip šykštuolis.

Kitas labais svarbus momentas, kad ateinančių metų santykiai grindžiami apsilankymais ir neduok Dieve NEapslinankymais.

Apsilankymams ir giminaičių lankymams galioja griežta hierarchija, jaunesnis turi aplankyti vyresni, apsilankymuose seka jau aukščiau minėtas ritualinis vaikų ir jaunimo rankų bučiavimas ir vaišinimasis plius kalbėjimas apie "nieką".  Man asmeniškai tikrai stebuklinga kaip taip ilgai galima ištempti pokalbį apie nieką. Šiaip turkai labai dažnai bendrauja telefonu tad per šventes ne kažką naujo ir tegali pribendrauti, tačiau šių švenčių metu sėkmingai rutuliojomos ir vystomos senos temos, nuoskaudos, paskalos, intrigos.

Tiesa, jei gerai žinau liežuvavimas islame yra laikoma nuodėme, bet ko gero tiek moterys, tiek vyrai negali atsisakyti šio šventinio atributo. 

Bayramas taip pat puiki proga susitaikyti jei buvo susipykta, bet taip pat tai gali būti ir santykių pabaiga. 

Dar visai normalu neišjungti televizoriaus ir viesiems kartu jį žiūrėti, nes neturint apie ką kalbėtis, o apie valandą prakalbėjus maždaug taip:

-Na tai kaip sekas?
-Gerai
-O jums, taip pat gerai, labai ačiū
-Tai šiaip viskas gerai, ar ne
-O taip taip gerai
-ir t.t.
 
Šiais metais mes su vyru tapome išdavikais aplankydami giminaičius su kuriais yra susipykę mano vyro tėvai, argi nejuokinga, be to savo neapsilankymu įžeidėme kitą dėdę, nes mat nors jie apsilankė vyro tėvų namuose tai ir mums reikėjo surengti ataskomąjį vizitą, kurio prasmės mes nesupratome, nes šiaip ar taip jau pasimatėme jau pasisveikinome, bet pasirodo dar reikėjo apsilankyti ir mums, nes mes jaunesni, tai kaip ir mūsų pareiga turėjo būti apsilankyti, o kiek dar įžeidėme, kurie nieko nepasipasakojo ar nepasakė patikimam šaltiniui, kuris galėtų perduoti šią informaciją.

 Galų gale, kad ir kur beužsukome teko vaišintis saldumynais, kurį laiką aš į burną nieko saldaus įsidėti nenorėsiu.

Taigi visos istorijos moralas būtų toks, kad garbės ir hierarchijos suvokimas čia yra savotiškas, tokia tradicija, tokia kultūra turėčiau sakyti, bet jaunoji karta daug ką mato kitaip, tik nenorėdami įžeisti tėvų ir giminaičių elgiasi kaip įmanoma mandagiau, galų gale juk tokios šventės per metus būna tik pora kartų, tad jas įmanoma atkentėti. Kitas raundas bus po mazdaug 70 dienu, kai bus aukojimo šventė, o tada vėl trukt už vadžių viskas iš pradžių.

1 komentaras:

Zivile Brazdziunaite rašė...

Cha cha cha.. Pazistama.. net keista, kad tos seimos Turkijoje tokios panasios.. :))