Du metai gyvenimo Turkijoje arba rožiniams akiniams nukritus

Štai jau pradedu skaičiuoti trečiuosius savo gyvenimo Turkijoje metus. Šalyje, kuri daugumai atrodo kaip saulės, palmių, jūros ir atostogų šalis, o kita vertus baisiųjų musulmonų kraštas.

Prieš du metus atvykusi buvau įsimylėjusi šią šalį ir žinoma žmogų, kuris vėliau tapo mano vyru. Vyrą vis dar myliu ir tiesą sakant kasdien vis labiau, o štai pirmąjai meilei – Turkijai mano meilė išblėso, o gal tiesiog nukrito atostogiški ar keliautojiški rožiniai akiniai. Dabar man Turkija tiesiog šalis, kurioje gyvenu. Šalis su savais privalumais ir su savais trūkumais, kur tenka taikytis prie jos papročių, tradicijų, visuomenės. Tai kas anksčiau stebino ir žavėjo dabar tapo kasdienine rutina be menkiausio žavesio.

Kas pasikeitė per du metus be mano šeiminio statuso? Turkija nepasiketitė, bet pasikeitė mano požiūris.

Tiesą sakant net sunku aprėpti kaip, kada ir kas pasikeitė, bet pasikeitė labai daug kas. Galiu teigti tik viena, kad visa šios šalies romantika, kuri spindejo visu ryškumu į ją tik atvažiuojant: Kalnai ir jūra nustojo savo žavesio, turkiškas svetingumas ir paslaugumas man dabar tik nepageidaujamas įkyrumas. Saulėtoji turkiška vasara tapo alinančiu ir nuobodžiu karščiu verčiančiu ilgėtis ežero pakrantės, miško ir pievų dvelksmo.

Pomidorų pasta gardinamas maistas iš įdomaus kulinarinio objekto virto neskaniu nevalgomu objektu. 

Tik pagalvokite jums atvažiavus atrodo, kad visi kebabai skanūs, kad visa baklava be išimties gardi, kad visi ledai neapsakomo skonio, kad visas maistas gardus, kad saulė šviesi, o žmonės tokie mieli jog prie dūšios dėk. Pagyvenus imi priekabiauti, kad kebabas neskanus vienoje ar kitoje vietoje, kad baklava vienoje cukrainėje geresnė, o šioji, kurią valgai visai neskani ir prastai iškepta, kad nuostabioji saulė smeigia smegeninę kelis mėnesius ir su viltimi žvalgaisi į dangų laukdamas išganingo lietaus. Romantiškas cikadų čirpimas tau virsta isterišku perkaitimo klyksmu, o vasara kaip ir žiema tama laikotarpiu kai stengiesi kuo daugiau laiko praleisti vėdinamose patalpose ir kuo mažiau laiko lauke. Kai keli litrai išgeriamo vandens tavęs visai nenuvaro į tuliką, o teka tavo užpakalio ir visai kitais tavo kūno grioveliais prakaito forma.

Ir imi niurnėti, kad vis tik nėra Turkijoje varškės ir taip pamėgtos silkės, juodos duonos ilgesys absoliucčiai tampa egzodiškai supoetizuotas.

Niekada nepamirškite gerai ten kur mūsų nėra... Ir nors šis mano pasisakymas persmelktas daugiau pesimizmo nei optimizmo. Gyvenimas svetur tik atrodo be galo romantiškas ypač šalyje, kuri daugumai – atostogų stotelė. Gyvenimas Turkijoje – žaidimas pagal turkiškas taisykles ir jos neturi rožinės romantikos.

O kad nebūtu viskas taip jau blogai, kad man nebūtų prikaišiojima už Turkijos romantiškumo  šydo nuplėšima ar jo apdergimą belieka pasidžiaugti, kad čia išmokau nestresuoti ir net tai, kas parašyta viršuje yra tiesiog ironiška savireflekcija palyginus savo mintiis prieš keletą metų ir palyginus dabar. Turkijoje išmoksti tiesiog nusispjauti ir laukti rytojaus, nes kam gi nervintis dėl šiandienos, kurioje galbūt nieko negali pakeisti.

Didelis didelis džiaugsmas yra lietuvių gyvenančių Turkijoje atradimas ir nusiraminimas, kai supranti, kad aukščiau minėti dalykai užkliūva ne tik tau vienai. 

Dar didelį ir riebų pliusą Turkijai dedu už blaivias pramogas ir blaivesnę tautą. Už nesibaigiančias šviežias daržoves ir šviežius sultingus vaisius. Už šiltą jūrą , už dideles skaisčiias žvaigždes ir dar daugelį kitų nuostabių dalykų apie, kuriuos rašiau jau ko gero du metus.