Kai Lietuvoje degamos vėlinių žvakelės

Šiandieną Lietuvoje daugelis skuba ant artimųjų kapų uždegti žvakelę, padėti gelių ant mylimų ir artimų žmonių kapo. Turkijoje tokios šventės skirtos artimųjų kapų lankymui nėra, tai daroma per religines šventes ar kitu patogiu metu. 

Kapai taip pat skirias... Ne be reikalo juokajama, kad vesk Lietuvę moterį jei nori, kad tavo kapas būtų prižiūrėtas gerai. 

Savotiška lietuviška konkurencija pasireiškia ir kapų puošyboje, kapų sodininkystėje ir visokiame kitokiame dekore. Rodos visiems norisi, kad kapas būtų už kaimyno geresnis, gražesnis, švaresnis. Turkijoje tiek pats mirties faktas, tiek laidotuvių tradicijos ir kapo kaipo tokio objekto egzistavimas visuomenės gyvenime visiškai skirtingas. 

Turkijoje laidojama kuo greičiau po mirimo, todėl graudulingų šermenų, fotografijų prie mirusiojo, žvakelių kūrenimo, giedorių dalyvavimo ir kitokių lietuviškoms laidotuvėms būdingų atributų Turkiškose laidotuvėse nėra.
Velionis tiesiog nuprausiamas susukamas į baltą drobulę, galva guldoma Mekos link ir taip sakant sudiev mylimasis brangusis artimas žmogau.

Kapeliuose keistai rašomos gimimo datos, dabar jau nebepamenu paaiškinimo, bet tai susiję su religija, tad nepagalvokite, kad seniau turkai mirdavo tik būdami šimtamečiai, tiesiog gimimo fakto ataskaitai naudojamas man nesuprastas laiko matavimas, paremtas religiniu paaiškinimu. 

Turkai taip pat nepadaro sodelio iš kapo ir neatrodo, kad lankoma dažnai, o degančios žvakės niekada neteko matyti. 

Tačiau religingas žmogus eidamas pro kapines visada sukalbės maldą už mirusiuos, nors ten ir nėra jo artimo žmogaus.Manau, tai graži tradicija paminėti mirusiuosius be ypatingų dienų, be ypatingų progų.

Šiandieną Turkijoje esančius Lietuvius kviečiu uždegti bet kokią žvakelę turimą namuose, prisiminti artimuosius, juk mūsų bendravimui su vėlėmis taip pat nebūtinas akmens paminklas ar išravėtas sodelis ant kapo... 

Ramybės jums šį vakarą...