2010 m. spalio 12 d., antradienis

Lietuvos žemėlapis Turkijoje



Šį kartą dėkoju savo bičiulei Elenai už nįtikėtinai linksmą fotografiją iš Stambulo Sabiha Gokcen oro uosto esančio azijinėje dalyje.
Taip sakant štai kur nori Turkai iš Azijinės dalies atskristi į Lietuvą, ne į Vilnių ar Kauną, bet į PURNUŠKES :) 

2010 m. rugsėjo 10 d., penktadienis

Ramadanui pasibaigus

a ka ramadano menuo baigesi, sias tris dienas Turkijoje vadinamas Ramazan arba Seker Bayram (ramadano arba Saldzioji svente). Svente pradedama vyresniuju seimos nariu rankos buciavimu ir priglaudimu prie kaktos, tuo tarpu vyresnieji atsilygindami vaikams dovanoja pinigus
Veliau sedama gausiu sventiniu pusryciu, kuriu stalas nukrautas ivairiausiais patiekalais, taciau be klasikiniu pusrytiniu elementu Turkijoje neimanomas. 

Ryta visi pasipuose naujais drabuziais seda pusryciu, o vaikams dar viena pramoga, kad papusryciave jie puola lankyti kaimynu ir sveikinti su atejusiomis sventemis, apsilanke vaikai vaisinami ivairiais saldumynais, bet zinoma tarp vaiku populiariausi sokoladiniai. 

Tuomet prasideda giminiu ir kaimynu lankymas kiekviena seimininke stengiasi pavaisinti savo kepta baklava ar kitokiu tradiciniu saldumynu, kuriam pagaminti reikia daug kantrybes ir puikiu igudziu. Sriubciojama arbata kalbama apie nieka  ir visi kiti panasus sventiniai ritualai. Galu gale sventes, kad ir kokios jos bebutu baigiasi persivalgymu, nes kur tik beapsilankytumei reikia suvalgyti bent gabaleli saldumyno, o blogiausiu atveju sokoladini saldaini ar turkisko gardesio, vadinamo - lokum. 


Visiems esantiems Turkijoje siuo metu linkiu islikti sveikiems ir gyviems po dideliu doziu cukraus, o as einu suvartosiu dar gabaleli baklavos, kuria mums paruose mano anyta.


IYI BAYRAMLAR VISIEMS :)

2010 m. rugpjūčio 13 d., penktadienis

Lietuviško gėrio atitikmenų sarašas



Gyvenant toli nuo gimtinės tenka taikytis ne tik prie kultūros, bet ir prie virtuvės ypatumų. Kadangi Turkija ne Lietuva, daugelį dalykų tenka atrasti, kartais ilgai ieškoti ir galų gale surasti. Kviečiu visus gyvenančius Turkijoje pasidalinti savo atradimais, kai ilgimasi lietuviško maisto, kuo keičiate išsiilgtus maisto produktus. 

Siūlau tokį nedidelį surinktą sarašėlį:

Grietinė – riebus išplaktas jogurtas, nerūgštus suzme jogurtas
Rūkyta žuvis – prie bosforo kepama skumbre
Silkė – namų salygomis marinuota skumbrė arba silkė
Varškė – koy peynir be druskos
Grikiai – Karabuğday
Marinuoti agurkėliai – Kuhne arba Penguin: alaman tipi (kiti marinuoti agurkeliai labai daug acto turi)

Juoda duona - çavdarlı ekmek arba Alman Ekmegi
Manų kruopos - Irmik
Avižiniai dribsniai skirti virti košytei - Yulaf ezmesi (buna padeta ne prie kruopu, o prie visokiu dribsniu, müsli ir pan)
Paukščių pienas- Kinder Penguin
Švyturys(alus)- Efes (alus)
Marinuoti burokėliai - Kırmızı pancar turşu - taip vadinami marinuoti burokėliai
Šprotai - "Dardanel" firmos Sardalya, mažoje kvadratinėje skardinėje dežutėje arba "Hamsi sosyete". 
Kondensuotas pienas - rusiškas kondensuotas pienas iš Rusiškos E-parduotuvės



kol kas tai tik pradinis sarašas, kuris su jūsų pagalba bus nuolatos pildomas

2010 m. rugpjūčio 10 d., antradienis

Ramadanas prasideda šiąnakt



 Apie šį laikotarpį Lietuvoje tiesą sakant nelabai daug žinoma,  o ir man pačiai pirmą kartą atvykus buvo taip baugu. Šį kartą norėčiau papasakoti apie tai kas per baubas tas ramadanas.

Kaip sako interneto šaltiniai - tai trisdešimt dienų, kai pasninkaujantys musulmonai negers nei lašo vandens anei jokio kitos skysčio bei nevalgys, kas be ko susilaikys nuo rūkymo ir intymių santykių, kol saulutė horizonte.

Kam visa tai? Nesu musulmonė nesuprasiu, bet kaip juokauja mano vyras tai tam, kad daugiau taškų gautumei iš Dievo/Alacho, kurie pravers paskutinę teismo dieną taip pat tikima, kad šio laikotarpio maldos yra naudingesnės ir pan.

Kiek supratau iš mėginančių paaiškinti šio pasninko prasmę, tai laikas pajusti savo žmogiškąją prigimtį, ir žinoma suvaldyti ją. Prisiminti ką turi kęsti neturtingieji, tai laikas aukoti ir dalintis.

Tačiau šio griežto pasniniko neprivaloma laikytis jei yra bent kokia grėsmė sveikatai, nes tai laikoma nuodeme yra dar įvairių išimčių į kurias net nesigilinu.

Aš asmeniškai laukiu ramadano man patinka ta įdomi atmosfera ir nuotaika vyraujanti aplinkui, tiesa turistinėje zonoje visiškai nesijaučia ramadano.  Dažnai tai kas būdinga ramadano mėnesiui Turkijoje man tenka pamatyti tik per Televiziją tam tikra prasme jaučiuosi tarsi gyvenčiau ne musulmoniškoje Turkijoje.

Viduržemio jūros pakrantėje jūsų niekas nežadins būgnų dūžiais rytiniam pusryčiui prieš patekant saulei. Šiems metams net jokios ypatingos programos mūsų mieste nėra, kur būtų paruošti koncertai ir žinoma savivaldybės rengiama vakarienė miestiečiams nemokamai. Na bent jau jokios tokios informacijos nėra.

Viena mano svajonių, kada nors Ramadano metu apsilankyti Bursoje iš kur kilęs Hacivat ir Karagoz šsšėlių teatras. Kiekvienas Turkijos regionas turi vienokių ar kitokių tradicijų susijusių su ramadanu. Kai kurios tradicijos kaip bebūtų juokinga ar keista jaučiasi tik prekybos centruose, kur galima išgirsti gyvos tradicinės muzikos ir žinoma šiuo metu daug kur galima paskanauti ramadano saldumyno Gulac – plonytes teslos ir pieno saldumyno.


Dar vienas didelis ramadano privalumas mano kaime - duonos kepklos dirbančios visą parą, kur kepama ramazan pide – speciali plokščia ramadano duonelė.

Gyvenant mažame kaimelyje nesijaučia ir jokių transporto kamščių, kai išalkę pasninkautojai skuba namo prie gausiai nukrauto stalo. Turkijoje šiuo metu namų šeimininkės neriasi iš kailio mėgindamos paruošti kuo įmantresnių patiekalų ir kas be ko ramadano vakarienę – iftar turi buti kuo įvairesnė. Man tai primintų kalėdnius mūsų pietus, bet taip triešimt dienų. 



Ko gero mano ryškiausias ramadanas buvo pernai dirbant ligoninėje kartais nesuspėjusi įprastos vakarienės metu prisijungdavau prie pasninkaujančių. Sėdėdavome visi ir laukdavome kol saulutė galutinai nusileis. O po trisdešimties dienų atėjus ramadano pabaigos šventei.... Bet apie ją tada kai ji bus arčiau...

Pasninkauajantiems linkiu kantrybės ir ištvermės, gaminančioms išradingumo ir sveikų vakarienių.

2010 m. liepos 24 d., šeštadienis

Teorija apie batų ryšį ir asmenybės tipą Turkijoje

Šį savo įrašą skiriu savo geriausiai draugei Ingridai (kurios labai labai pasiilgau) ir batų mylėtojai Linai :)

Šis pasakojimas arba asmeninė subjektyvi teorija apie Turkijos vyrų charakterio tipą pagal jų pasirenkamus ir nešiojamus batus jau seniai brendo, bet vis neprisiruošdavau šokiruojančių faktų atskleidimui.
Ne paslaptis jog batai bateliai ko gero geriausi moterų draugai po deimantų. Negaliu praeiti abejinga pro batų parduotuves visuomet randu kažką gražaus ko norėčiau, ko reikėtų, kas ne mano skonio ar stiliaus, bet įdomu, tačiau šį kartą aš ne apie moteriškus batus, o apie vyriškus...
Vyriški batai man niekada nepraslysta pro akis, o senelis visada man sakydavo jei nori sužinoti kas per vyras žiūrėk i jo batus, rakas ir nosį. Apie rankas ir nosį gal kada nors kitą kartą paplepėsima, o štai batai... man asmeniškai smagi tema, kuri Turkijoje tapo dar įdomesnė juk čia kita kultūra, kitokia aplinka, kitokie žmonės ir kas be ko KITOKIE jų pasirenkami batai. Remdamasi savo subjektyvia nuomone ir stebėjimų rezultatais galiu teigti, kad batai gali atskleisti ne tik kultūrinius žmogaus bruožus, bet is asmenybę. Gyvename laikmetyje, kai batai tapo ne tik apavu saugančiu kojas nuo sužalojimu, bet renkamės juos kaip aksesuarus, kaip savo aprangos detalę, kaip saviraiškos būdą.
Taigi pereikime prie praktinės dalies KĄ RENKASI TURKŲ VYRAI
Žalias jaunimėlis renkasi įvairius sportinio tipo batelius, jų charakteris dar tik formuojasi, dažniausiai jie tiesiog paaugliai kaip ir visame dideliam sviete, maištingi, juokingi, bet nepiktybiški. 
Tokio tipo batus mano įsitikinimu ir įgyta bendravimo patirtimi renkasi sveikiausio proto, paprasti, nepernelyg save įsimylėję nesistengiantys savo turto pademonstruoti turimu automobiliu ir naujausio modelio telefonu. Tiesiog tai šaunūs pašnekovai, malonūs draugiški žmonės. 
Šio tipo batų savininkas greičiauisiai bus garbaus amžiaus arba tiesiog senamadiškų pažiūrų. 
Vėlgi tipas ne puošeivų ne pagyrūnų, priskirčiau juos prie paprastų vyrukų tipo. 
Šie batai vadinami Pezevenk ayakkabi (sutenerio batai) dažniausiai tai neišsilavinęs neįtikėtinu pasitikėjimu savimi trykštantis stuobrys. Pasižymintis įžūlumu, polinkiu sekti pasakas ir panašiai. Na toks tipelis su kuriuo moterims nepatartina susidėti, tiesa gal pasitaiko asmenybės išimčių su kažkokiu nevykusiu stiliaus skoniu. Dažniausiai jų apranga taip pat labai įdomi. Tam tikra prasme jie mėgina atrodyti kaip Italijos kirkštatėviai, tačiau finale atrodo kaip „kaimiečiai“ su per dideliais batais. Tiesa šiuos batus lydi ir specifinė esiena, laikysena ir kas be ko plaukų stilius. 
Šie tipai gali būti apgaulingi, nors atrodys neutralūs, tačiau gali turėti užslėptų ketinimų jūsų atžvilgiu.  


2010 m. liepos 8 d., ketvirtadienis

Du metai gyvenimo Turkijoje arba rožiniams akiniams nukritus



Štai jau pradedu skaičiuoti trečiuosius savo gyvenimo Turkijoje metus. Šalyje, kuri daugumai atrodo kaip saulės, palmių, jūros ir atostogų šalis, o kita vertus baisiųjų musulmonų kraštas.

Prieš du metus atvykusi buvau įsimylėjusi šią šalį ir žinoma žmogų, kuris vėliau tapo mano vyru. Vyrą vis dar myliu ir tiesą sakant kasdien vis labiau, o štai pirmąjai meilei – Turkijai mano meilė išblėso, o gal tiesiog nukrito atostogiški ar keliautojiški rožiniai akiniai. Dabar man Turkija tiesiog šalis, kurioje gyvenu. Šalis su savais privalumais ir su savais trūkumais, kur tenka taikytis prie jos papročių, tradicijų, visuomenės. Tai kas anksčiau stebino ir žavėjo dabar tapo kasdienine rutina be menkiausio žavesio.

Kas pasikeitė per du metus be mano šeiminio statuso? Turkija nepasiketitė, bet pasikeitė mano požiūris.

Tiesą sakant net sunku aprėpti kaip, kada ir kas pasikeitė, bet pasikeitė labai daug kas. Galiu teigti tik viena, kad visa šios šalies romantika, kuri spindejo visu ryškumu į ją tik atvažiuojant: Kalnai ir jūra nustojo savo žavesio, turkiškas svetingumas ir paslaugumas man dabar tik nepageidaujamas įkyrumas. Saulėtoji turkiška vasara tapo alinančiu ir nuobodžiu karščiu verčiančiu ilgėtis ežero pakrantės, miško ir pievų dvelksmo.

Pomidorų pasta gardinamas maistas iš įdomaus kulinarinio objekto virto neskaniu nevalgomu objektu. 
Tik pagalvokite jums atvažiavus atrodo, kad visi kebabai skanūs, kad visa baklava be išimties gardi, kad visi ledai neapsakomo skonio, kad visas maistas gardus, kad saulė šviesi, o žmonės tokie mieli jog prie dūšios dėk. Pagyvenus imi priekabiauti, kad kebabas neskanus vienoje ar kitoje vietoje, kad baklava vienoje cukrainėje geresnė, o šioji, kurią valgai visai neskani ir prastai iškepta, kad nuostabioji saulė smeigia smegeninę kelis mėnesius ir su viltimi žvalgaisi į dangų laukdamas išganingo lietaus. Romantiškas cikadų čirpimas tau virsta isterišku perkaitimo klyksmu, o vasara kaip ir žiema tama laikotarpiu kai stengiesi kuo daugiau laiko praleisti vėdinamose patalpose ir kuo mažiau laiko lauke. Kai keli litrai išgeriamo vandens tavęs visai nenuvaro į tuliką, o teka tavo užpakalio ir visai kitais tavo kūno grioveliais prakaito forma.

Ir imi niurnėti, kad vis tik nėra Turkijoje varškės ir taip pamėgtos silkės, juodos duonos ilgesys absoliucčiai tampa egzodiškai supoetizuotas.

Niekada nepamirškite gerai ten kur mūsų nėra... Ir nors šis mano pasisakymas persmelktas daugiau pesimizmo nei optimizmo. Gyvenimas svetur tik atrodo be galo romantiškas ypač šalyje, kuri daugumai – atostogų stotelė. Gyvenimas Turkijoje – žaidimas pagal turkiškas taisykles ir jos neturi rožinės romantikos.

O kad nebūtu viskas taip jau blogai, kad man nebūtų prikaišiojima už Turkijos romantiškumo  šydo nuplėšima ar jo apdergimą belieka pasidžiaugti, kad čia išmokau nestresuoti ir net tai, kas parašyta viršuje yra tiesiog ironiška savireflekcija palyginus savo mintiis prieš keletą metų ir palyginus dabar. Turkijoje išmoksti tiesiog nusispjauti ir laukti rytojaus, nes kam gi nervintis dėl šiandienos, kurioje galbūt nieko negali pakeisti.

Didelis didelis džiaugsmas yra lietuvių gyvenančių Turkijoje atradimas ir nusiraminimas, kai supranti, kad aukščiau minėti dalykai užkliūva ne tik tau vienai. 

Dar didelį ir riebų pliusą Turkijai dedu už blaivias pramogas ir blaivesnę tautą. Už nesibaigiančias šviežias daržoves ir šviežius sultingus vaisius. Už šiltą jūrą , už dideles skaisčiias žvaigždes ir dar daugelį kitų nuostabių dalykų apie, kuriuos rašiau jau ko gero du metus.

2010 m. birželio 23 d., trečiadienis

Baltųjų trešnių sezonas prasidėjo

Ar jums kada teko matyti štai tokias baltas trešnes, o jų ragauti? Šiuo metu kaip tik jų sezonas, tiesa jos auga tik tam tikrame regione ir kaip man vis tik pasisekė, kad mano vyro gimtinė yra šių dieviškų trešnių namai (Kažkur apie Turkijos viduriuką). Baltosios trešnės turkiškai vadinamos Beyaz Kiraz... 
 Tiesa daug maloniau šiuo metu būčiau anytėlės sode ir tas trešnes tiesiai nuo medžio į burną...bet kad jau esame darbo liaudis, tai mėgaujamės šiomis trešnėmis iš siuntinio, kurį sukrovė šeima. Tiesa iš to siuntinėlio tiek turim, kad visus kaimynus apdalinom, uogienės teks išsivirti ir kiek lenda prisivalgyti. Jeigu noretumete paragauti prašome į svečius arba žinoma keliauti į hettų žemes kur auga baltosios trešnės, kur dienos karštos, o naktys šaltos...

2010 m. birželio 21 d., pirmadienis

Kai taip karšta gal ledų?

Karščiai prasidėjo taip netikėtai rodos, kažkas įjungė saunos rėžimą lauke. Prie viso to prisidėjo cikadų ir kitų svirplių orkestras, kuris taip būdingas karšoms vasaros dienoms ir vien išgirdus tą triukšmą rodos esi arti elektros stotelės kur laidais teka aukšos įtampos elektra. Taigi tokiomis dienomis nieko kito taip nesinori kaip LEDŲ, turkiškai Dondurma, o dar labiau (bet ne per dažnai) man patinka specifiniai Turkiški ledai, kurie vadinami MARAŠ DONDURMA.
Galiu kirsti lažybų, kad kažko panašaus nesate ragavę. Iš esmės visas šių ledų stebuklas yra Salep milteliai (kurie gaunamis iš specialių orchidėjų) ir gumos (žinoma ne kramtomosios gumos, bet natūralios). 
Šie ledai netiprsta taip greitai, o juos valgant gali prireikti ne tik šakutės, bet ir peilio. Skaniausia tokius ledus valgyti su šviežia baklava...
Žinoma kokioje nors turistinėje vietoje iš šių ledų pirkimo galite apturėti tikrai smagų šou, pardavėjai mėgsta papoštauti. Šių ledų pardavėjus atpažinsite iš išskirtinės aprangos ir nuolatinio varpelio skimbčiojimo prie jų prekyvietės. Daugiau detalių neatskleisiu, kad jus galėtų nustebinti :) 
Skanaus... Einu pirkti Maraš ledų...

2010 m. birželio 17 d., ketvirtadienis

Akių kontaktas

Šiandien tam tikras kontekstas ilgo iškvėpimo laikotarpyje pakuždėjo naują temą, kurią šiuo savo įrašu norėčiau iškelti kaip diskusiją, o ne kaip patyrusi šio fenomeno veikėja. 
Manau, kad dažnas porų flirtas prasideda nuo dėmesingų žvilgsnių vienas kitam. Turkijoje tokie skirtingų lyčių susižiūrėjimai vadinami bakışmak.
Man dar visai neseniai teko patirti keletą akių kontaktų kultūrinių skirtumų. Pasirodo tiesus žiūrėjimas į akis nėra suprantams kaip atvirumo, tiesumo, dėmesingumo bei pagarbos ženklas, Čia jis skirtingai nuo žmogaus socialinės padėties gali reikšti visai kitus dalykus. Kurį laiką vis buvo keista, kai pažįstamų sūnėnas, žinoma atvykęs iš rytų šiaurinės dalies, kalbinamas vis sukdavo akis ir laikydavo nuleidęs galvą. Niekaip negalėjau to suprasti kol man nebuvo paaiškanta, tokiu būdu išreiškiama pagarba vyresniam... 
Kita vertus tiesus žvilgsnis gali būti suprastas kaip meilės ar aistros ženklas. Tai sužinojus perkračiau savo atmintį ir pagalvojau per tuos kelerius metus kol gyvenu čia bala žino kiek vyrukų galėjo pagalvoti, kad aš su jais flirtuoju ar tai kokius meilės žvilgsnius mėtau... O aš ko gero paprasčiausiai stebėjausi turkiškų vyriškų šukuosenų ypatumais ar antakių suaugimo fenomenu.

2010 m. birželio 12 d., šeštadienis

Draugiškas mergaitiškas pakštelėjimas Turkijoje amoralu?




Rami diena darbe paprastai reiškia neramų mėginimą užmušinėti laiką. Tokiais atvejais praverčia naujienų skaitymas. Taip sužinai aktualijas kuo kvėpuoja tėvynė ir tėvynainiai, šiek tiek pasigadini sau nuotaiką dėl ten pasilikusių artimųjų ir bičiulių. Šiandien tik atsivertusi naujienų puslapį alfa.lt vos nenugriuvau nuo savo kėdės. Viena iš šviežiausių ir aktualiausių dienos naujienų: „LIETUVAITĖS BUČINYS SUPRIEŠINO TURKIJĄ“. Nejaugi galvojau kokį realybės šou pražiopsojau su Lietuvaite priešakyje. Deja tai tiesiog apie lietuvaitę studentę pasibučiavusią su studente iš Lenkijos. Lietuvos žiniasklaida tai pateikė lyg tai būtų svarbiausia šios savaitės aktualija sudrebinusi Turkiją, o aš pasijutau taip tarsi gyvečiau kažkur kitur, bet tikrai ne toje Turkijoje, kuri liko sudrebinta.
Pagal pateiktus aikraščių pavadinimus internete pavyko surasti tik vieną straipsnį su parūkavusiomis nuotraukomis. Turkiškame straipsnyje skelbiama jog rusų kilmės merginos bučiuojasi lesbijietiškomis pozomis ir tai platina socialiniame tinkle Facebook. Originalų straipsnį galite rasti ČIA. Beje rekomenduoju atkreipti dėmesį į pati laikraščio POSTA GAZETESI turinį ypač apačioje esančias porno žvaigdžių galerijas ir pan. 
Ir vis tik man kyla prisiminimų iš įvairių jaunimo projektų, kai analizuodavom kultūrinius skirtumus, sutiktus aplinkoje ir lygindami su savo aplinka. Iki šiol nepamiršiu taip gerai praleisto laiko SIVAS mieste (esančiame Turkijos viduryje). Nepamiršiu ir pirmo įspūdžio jog vyriškiai tame mieste vaikštinėja itin meiliai susiglaudę, apsikabinę ar susikibę už rankčiu juk tokiu atveju mes nepuolėme klykti visai Lietuvos žiniasklaidai, kad Turkijoje visi vyrai yra gėjai, nes jie glaustinėjasi. Nos tiesa mainų organizatoriaus diplomatiškai užklausėme ar tie vaikinai myli vienas kitą. Kai šis mums patvirtino ir pamatė mūsų persimainiusius veidus, reiškiančius O DIEVE MES TIKRAI GĖJŲ MIESTE. Patikslino, kad tik kaipdraugai, paklausus ar tai normalu vyrams tai susikibus vaikščioti, atsako O TAIP. O mums papasakojus, kad mes susitikę giminaičius ir ypač artimus brangius draugus, drauges juos bučiuojame į lūpas sukėlėme jiems tokį pat šoką, kaip tie vienas kitą mylintys vaikinukai.
Tarkime taip skirtingos kultūros ir skirtingi supratimai ir kas Lietuvoje leidžiama Marsui Turkijoje negalime Jaučiui... Mane vis tik labiausiai trikdo toks klausimas kaip šioje šalyke toleruojančioje tokius atlikėjus kaip BULENT ERSOY (tai vyriskis pasikeites lyti i moteriska, del kurio vyriausybe buvo ivedusi vienos nakties istatyma, kad pakeitusiems lyti galima igyti ju nauja lyti atitinkancius dokumentus, ty Turkjoje vyrai turi melynas ID korteles, moterys Rozines/oranzines, Benamiai zalias), ZEKI MUREN
Kodėl jų netrikdo jų akivaizdžiai homoseksualios POP ar TURK POP verslo zvaigzdes, o yra taip be galo slovinamas, kodel vienas merginu bucinys, kuris mane beje ne kiek nepanaus i tai ką turkiška žiniasklaida apibūdina kaip LESBIJIETIŠKOMIS POZOMIS BESIBUČIUOJANČIAS RUSŲ KILMĖS MERGINAS.
Atleiskite, bet šį kartą burbulas išpūstas tuščiai gaila merginos, kuriai teko patekti į šią nemalonią situaciją.
Ir jeigu š bučiuodama savo mamą, tetą, puseserę, geriausią draugę tampu lezbijiete, TAI TADA GARSIAI IR AIŠKIAI PAREIŠKIU BEVEIK VISI TURKŲ VYRAI YRA GĖJAI.