Savivaldybių rinkimai Turkijoje

Štai ir sulaukėme tos nakties, kai išaiškės kas vadovaus Turkijos savivaldybėms ir provincijoms. Tiek priešrinkiminis laikotarpis, tiek patys rinkimai vis dėl to yra šioks toks fenomenas lyginant su Lietuviškųjų rinkimų tradicijomis, reklama ir netgi dalyvavimu. Šie rinkimai taip pat galimybė pasitikrinti savo pozicijas šalyje.
Beje Turkijos piliečiai yra neabejingi politikai ir juo labiau rinkimams ko deja negalima pasakyti apie Lietuvos gyventojus. Čia paprastai dalyvauja apie 90 procentų asmenų, turinčių balso teisę.
O priešrinkiminis laikotarpis įneša mugės nuotaiką jei gyveni mažame miestelyje. Norėčiau apžvelgti kokios yra pagrindinės priemonės politiniam marketingui ir kokiomis dovanomis siekiama palenkti balso teisę turinčius rinkėjus.
Pirmiausia kas man krito į akis tai tokios vėliavėlės, kurios primena mugės dekoracijas, tačiau kas be ko yra su partijų simbolika ar kandidatų portretais. Šiomis vėliavėlėmis puošiama ta gatvės atkarpa, kurioje yra partijos rinkimų štabas (seçim bürosu). Beje štabas nėra koks tai kabinetėlis kur susėdę žmonės strateguotų ar kažkaip viskas atrodytų be galo politiškai rimtai. Mano akimis tai tiesiog arčiau arbatinės principui, kur gali užsukti paskaityti laikraščius, atsigerti arbatos, pavalgyti (beje viskas čia nemokamai), tada jei yra kokių nors darbų tau koks biuro darbuotojas gali jų užduoti, kad ir skrajučių išnešiojimas ir pan.
Didžiausias stebuklas man pasirodė autobusiukai apklijuoti kandidato nuotraukomis, kokiu nors skambiu šūkiu ir užkrautos kolonėlės plyšaujančios kokią nors dainą iš pradžių man rodės, kad tai tik kažkokia muzika, bet paaiškėjo, kad tai dainos apie tuos kandidatus arba apie partijas, kurioms jie atstovauja, dar iki dabar sukasi vieno iš kandidatų daina (ach mūsų meras, ach darbštuolis). Beje tie autobusiukai lėtai lėtai važiuoja visomis įmanomomis gatvelėmis ir plyšauja siaubingu garsu, todėl po kiek laiko tai ima erzinti ir kas baisiausia įkala tau kokios partijos vardą į smegeninę.
Priešrinkiminei kampanijai dar būdingos visokios dovanėlės ir renginiai gatvėse ar dar kur. Tarkim pas mus į kiemą buvo atvykęs vienas iš kandidatų, norėdamas pasisakyti, atsivežė virėjų, pavaišino nemokamai žmones, pakalbėjo apie savo programą ir panašiai. Be to jau anksčiau rašiau apie savo dalyvavimą moters dienos renginyje. Gretimo miesto neturtingiesiems partija dalijo aukso „ketvirtukus“ (specialaus formato aukso gabaliukai, kuriuos supirkdami aukso prekeiviai moka kaip už aukso grynuolį pagal esamą aukso kainą rinkoje, šiuo metu toks ketvirtukas apie 160 lt.). Kas gavo tiesiog kokį niekutį namams papuošti. Aš asmeniškai gavau kojines, kitą dieną radau gvazdikų, dar termometrą magnetuką.
Na ir šiaip mėgstamos rimtos dovanos ne tik šiaip dovanėlės stiprinančios draugystę. Vienas mūsų kaimelio kandidatas padovanojo visam kiemui trinkeles, kuriomis būtų galima ištiesti tuos likusius žemės plotukus, kur parkuojami automobiliai. Dar kaimuose dovanoja skalbykles (bet, kad ten nėra vandentiekio tai... nors čia kaip motyvacija, balsuok už mus ir galėsi naudotis skalbykle, ištiesim vandentiekį).
O kalbant apie pačius partijų planus, tai jie susiję su ketinimais kažką naujo pastatyti, taip po kiekvienų rinkimų pridygsta visokių parkų ar centrų ar dar dievas žino ko, o kadangi svarbiausia statyti (nes taip daugiausiai pinigų galima prasiplauti), tai po kiek metų tie nauji pastatyti, parkai, centrai tampa nušiurusiais vaiduokliais, kuriais niekas nesirūpina.
Tai va, o partijų Turkijoje yra gyvas galas kaip ir priklauso didelei valstybei. Tačiau galima išskirti tokias pagrindines partijas tarp, kurių ir vyksta konkurencija šiomis akimirkomis, skaičiuojant balsus:
AKP (Teisingumo ir prisikėlimo partija) – ideologija: proislamiška už ekonominę plėtrą.
CHP (respublikos žmonių partija) – prokemalistai (čia pagal Kemal Ataturk, kuris perdetia sudievintas), savotiški socdemai.
MHP (Nacionalistinio judėjimo partija) – nacionalistai.
DTP (Demokratinės visuomenės partija) – kurdų, už socialinę lygybę.
DSP (kairioji demokratų partija) – socdemai.
Yra dar daug gaug kitų partijų partijėlių.
Taigi daugumoje Turkijos provincijų pirmauja proislaminės partijos AKP kandidatai. Yra keletas tokio pasirinkimo priežasčių viena, juos renkasi religingieji, o kitas atvejis, kad juos renkasi prieš rasizmą ir nacionalizmą nusiteikę piliečiai. Antroji pagal populiarumą liko CHP ir trečioje vietoje MHP.