Jūra man patinka be galo be krašto, kad ir kur ji bebūtų. Dažnai žiūriu į ją tiek iš namų pro balkoną, o kai liūdesys ir ilgesys užspaudžia širdį išsiruošiu ir artimesniam jūros aplankymui. Paskutiniu metu žiūrėdama į jūra vis prisimenu lietuvišką pasaką "Egle žalčių karalienė" gal ir neprisiminčiau jos taip dažnai, bet mama ją priminė ir vis minėdavo, kad ech tas žaltys manp vyras pagrobs jos dukrelę, o kai jis atvažiuos bus užkapotas dalgiais.
Nuo to laiko labai dažnai permastau šią pasaką, ne tiek jos siužetą kiek, ką visgi šia pasaka mums norėta papasakoti. Galgi nuo seno broliai lietuviai gailisi sesučių, kurių nereikia gailėti, o jų vyrus yra gatavi užkapoti tik šiomis dienomis dalgius pakeitė liežuviai ir kartkartėmis kumščiai. Žiūrint į jūrą manyje dažnai pabunda Eglė, besiilginti savo krašto, savo artimų, bet pamastau ar nebus taip, kad jau ir pati tapau svetima tam ką palikau. Kaip toj pasakoj pažadėka man tai, ko nepalikai namuose... Kažkokia pasakų nuotaika man, bet kartais ir jų reikia...
Grįžtant prie jūros temos šiandien išėjome su mano naująja giminaite rytiniam pasivaikščiojimui, kas beje čia yra laikoma sportu (man asmeniškai tai ypač juokinga, bet mano pomėgis pasivaikščioti sutampa su naujosios giminaitės sportu, todėl viena kitaip palaikydama kompaniją viena iš mūsų sportuoja, o kita pramogauja). Pasivaikščioję, pasirankioję akmenelių jau sukome namo. O pakeliui tikrai netikėtą (bent jau man) reginį apturėjome. Sėdintį ir į jūrą bežiūrinti bei bedūmojantį jaunuolį pastebėjome jau ateidamos. Pagalvojau tu0omet, va ne aš viena ateinu išsiliūdėti prie jūros. O grįžtant jaunuolis sėdėjo vis ten pat, bet jau su turkišku (tikiuosi, kad turkišku) styginiu instrumentu saz ir traukė neįtikėtino graudumo meilės dainas jūrai... Su naująja giminaite nutarėme jog matome ką tik saudaužytos širdies šeimininką, o tada man šovė mintis, kad ko gero lietuvis pasiimtu butelį kokio stipraus gėrimo, išgėręs tą gėrimą duotų kam nors nosin ir ko gero pasijustų geriau, bet tikriausiai nedainuotų meilės dainų vienas pats sėdėdamas prie jūros...
Jausmingi tie turkai...
Nuo to laiko labai dažnai permastau šią pasaką, ne tiek jos siužetą kiek, ką visgi šia pasaka mums norėta papasakoti. Galgi nuo seno broliai lietuviai gailisi sesučių, kurių nereikia gailėti, o jų vyrus yra gatavi užkapoti tik šiomis dienomis dalgius pakeitė liežuviai ir kartkartėmis kumščiai. Žiūrint į jūrą manyje dažnai pabunda Eglė, besiilginti savo krašto, savo artimų, bet pamastau ar nebus taip, kad jau ir pati tapau svetima tam ką palikau. Kaip toj pasakoj pažadėka man tai, ko nepalikai namuose... Kažkokia pasakų nuotaika man, bet kartais ir jų reikia...
Grįžtant prie jūros temos šiandien išėjome su mano naująja giminaite rytiniam pasivaikščiojimui, kas beje čia yra laikoma sportu (man asmeniškai tai ypač juokinga, bet mano pomėgis pasivaikščioti sutampa su naujosios giminaitės sportu, todėl viena kitaip palaikydama kompaniją viena iš mūsų sportuoja, o kita pramogauja). Pasivaikščioję, pasirankioję akmenelių jau sukome namo. O pakeliui tikrai netikėtą (bent jau man) reginį apturėjome. Sėdintį ir į jūrą bežiūrinti bei bedūmojantį jaunuolį pastebėjome jau ateidamos. Pagalvojau tu0omet, va ne aš viena ateinu išsiliūdėti prie jūros. O grįžtant jaunuolis sėdėjo vis ten pat, bet jau su turkišku (tikiuosi, kad turkišku) styginiu instrumentu saz ir traukė neįtikėtino graudumo meilės dainas jūrai... Su naująja giminaite nutarėme jog matome ką tik saudaužytos širdies šeimininką, o tada man šovė mintis, kad ko gero lietuvis pasiimtu butelį kokio stipraus gėrimo, išgėręs tą gėrimą duotų kam nors nosin ir ko gero pasijustų geriau, bet tikriausiai nedainuotų meilės dainų vienas pats sėdėdamas prie jūros...
Jausmingi tie turkai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą