2009 m. balandžio 28 d., antradienis

Pirmasis darbas Turkijoje


Nuo balandžio vidurio pasibaigė mano katino dienos, o tai tiesiogiai įtakojo ir mano pasipasakojimų sulėtėjimą. Tiesa reikėtų pradėti nuo pat pradžių kaip man sekėsi darbo ieškoti ir kaip gi susiklostė visi įvykiai, kad dabar esu vertėja ligoninėje. Taigi į darbo paieškas leidausi jau nuo vasario mėnesio, kadangi tai laikas, kai pamažu imama žvalgytis naujo sezono pusėn. Lietuviško įpročio vedina susiradau visus įmanomus viešbučius ir jų kontaktus bei išsiuntinėjau savo gyvenimo aprašymą.
Pirmieji sakmbučiai mane pasiekė po keleto dienų, teko aplankyti ne vieną viešbutį, susitikti ne su vienu vadybininku ar kokiu kitokiu vadovu. Pokalbiai būdavo nuo komiškų iki tikrai rimtų ir sąžiningų, tiesa mano nuomone sąžiningiausiame pokalbyje buvau viename dideliame viešbutyje su daug svečių iš Rusijos, o interviu su manimi turėjo tikrai ne turkė iš pažiūros tamsi mergina su ne visai taisyklinga anglų kalba ir gražia bei sklandžia rusų. Tiesiai šviesiai pasakiusi, kad darbo valandos iglos, kad tektų spresti konfliktines situacijas, kad darbas sunkus ir t.t. Ne taip kaip kitame (bet man labai patikusiame viesbutyje) visi mūsų svečiai be problemų, laimingi, viskas ok ir panašiai kaip jau ten realybėje vienas dievas težino. Taigi viešbučiai keitė vienas kitą, o jokio konkretaus atsakymo kaip nebuvo taip nebuvo.
Vieną dieną mano vyras pranešė jog išsiuntė mano gyvenimo aprašymą į vieną privačią ligoninę, nes jie ieško vertėjų. Na sakau gerai, bet kad aš tai turkiškai nelabai kaip moku, tai nusprendeme, kad jokio atsakymo greičiausiai nesulauksime, tačiau kaip bebūtų keista, sulaukiau kvietimo į pokalbį, na galvoju gaišinu tik jų ir savo laiką, bet kaip beviltiška namų šeimininkė norinti pakeisti kasdieninę rutiną, pasipuošiau ir išžygiavau į ligoninę pokalbiui, kuris kaip aš maniau bus visiškai beprasmis ir be jokios naudos, tačiau bus šioks toks prasiblaškymas.
Taigi pirmas asmuo sutiktas ligoninėje buvo Ferhat bey (Ponas Ferhatas), atsakingas už žmogiškuosius išteklius, labai sunkia laužyta anglų kalba paaiškinęs, kad su manimi kalbėsis vertimų skyriaus vadovė Aysel hanim (Ponia Aisel), na susitikome mes su ponia, o ši mėgina su manimi vokiškai kalbėtis, žinoma mano CV įrašyta, kad moku vokiečių kalbą ir netgi moku ją gerai, ale tokie tik pažymiai, visgi nevartota kalba užmiršta ir vokiškai atsakyti man sekėsi tikrai nekaip iš to streso kažkur atsirišo mano turkų kalba, pati nesupratau kaip bet ėmiau kalbėti būtent turkiškai, tuomet įbėgo dar viena jauna mergina kalbanti gražiai angliškai su šiokiu tokiu turkišku akcentu. Panelė Minė (jos varda man visada asocijuojasi su Walt Disney heroje pelyte Mine :) Taigi su panele Mine mus susiejo simpatija iš pirmo žvilgsnio ir ji atsakė, kad aš esu tinkama į pagalbininkes jai. Tuomet prisistatė ir ligoninės vyr gydytojas ponas Jusufas (man šis vardas visada malonus, nes tai mano mylimo vyro vardas). Ponas Jusufas uždavė kiek netikėtų klausimų, tokių kaip ar rasi kelią iš namų į darbą???? Turint omenyje, kad mūsų gyvenvietė labiau į kaimą panaši nei į miestelį... Kitas apstulbinęs klausimas į kurį negalėjau atsakyti nieko protingo, Ką tavo vyras mano apie šį darbą? PO tokio klausimo mano mintys visiškai susijaukę, galvoju WTF ką jis nori tuo paklausti, klausimą suprantu, bet kame kampas šio klausimo... Pasirodo po kelių pokalbių su asmenimis gyvenančiais kiek ilgiau Turkijoje išsiaiškinau, kad dar visai neseniai Turkijoje moterys gali laisvai darbintis be vyro sutikimo. Vadinasi mano viršininkui buvo svarbi mano vyro nuomonė, o ta proga jis ir pakvietė antram pokalbiui mus abudu. Kažkaip mano brangusis vyras, kuris yra turkas niekaip negalėjo suprasti ką jis veiks tame pokalbyje ir kokio velnio jis ten eina, šiuo atžvilgiu abu jautėmės kaip užsieniečiai.
Taigi praėjus savaitei po pirmojo mano pokalbio ligoninėje su vyru atsidūrėme pas Pona Jusufą. Taigi du Jusufai apsikeitė įprastomis mandagumo frazėmis kaip gyvenate ir t.t. tada Ponas Jusufas paaiškino jog norėjo tiesiog pamatyti, nes nori patikimų žmonių savo aplinokje, va ir tiek mano vyra paklausinėjęs iš kur jis kilęs, ką veikia ir pan. maloniai atsisveikino iki kito susitikimo.
Na va atsipūtusi laukiau savo darbo pradžios kol apėmė šioks toks nerimas, kad ogi vagi turkiškai aš kažkaip nelabai gerai moku, vieną dieną užsukau ir pasidalinau savo nerimu, o sulaukiau tipiško turkiško atsakymo NO PROBLEM, viską išmoksi, nė vienas čia nepradėjo mokėdamas. Na taip be problem sulaukiau ir savo darbo pradžios.
Viskas kiek baugu, nauji žodžiai, nauja aplinka, nauji žmonės. Tačiau sezonas tik beprasidedantis, todėl žmonės suserga, susižeidžia ir taip patenka pas mus, o patekę pas mus tampa mūsų darbu. Kol kas esu vienintelė užsienietė darbuotoja, tai kiek slegia, bet mano kolegos stebisi ir džiūgauja, kad va kaip per greitą laiką aš prakalbau turkiškai ir visai ne taip jau blogai (tiesa tokia, kad tas ne tiap blogai tikrai nėra taip jau gerai, bet jie išmoko mano kreivos turkų kalbos). O kas be ko didžiausias iššūkis jų liežuviams yra mano vardas. Tai štai kiekviena diena tapo iššūkiu ir man, kalbos mokymasis praktiškai su krūvomis klaidų, medicininiai terminai ir visi draudiminiai popierizmai, vis dar daug ir daug mokytis.
Beje šiomis dienomis užsidirbau bonusų, nes laisvu laiku, kai nebuvo pacientų ir nebuvo noro atsiversti turkų kalbos vadovėlį ėmiau ir perskaičiau knygą. Turkams tai kažkas neįprasto, todėl aš jų akyse palikau kaip stebuklas. Tai štai taip ir bėga dienos.
Posted by Picasa

Komentarų nėra: