2010 m. liepos 24 d., šeštadienis

Teorija apie batų ryšį ir asmenybės tipą Turkijoje

Šį savo įrašą skiriu savo geriausiai draugei Ingridai (kurios labai labai pasiilgau) ir batų mylėtojai Linai :)

Šis pasakojimas arba asmeninė subjektyvi teorija apie Turkijos vyrų charakterio tipą pagal jų pasirenkamus ir nešiojamus batus jau seniai brendo, bet vis neprisiruošdavau šokiruojančių faktų atskleidimui.
Ne paslaptis jog batai bateliai ko gero geriausi moterų draugai po deimantų. Negaliu praeiti abejinga pro batų parduotuves visuomet randu kažką gražaus ko norėčiau, ko reikėtų, kas ne mano skonio ar stiliaus, bet įdomu, tačiau šį kartą aš ne apie moteriškus batus, o apie vyriškus...
Vyriški batai man niekada nepraslysta pro akis, o senelis visada man sakydavo jei nori sužinoti kas per vyras žiūrėk i jo batus, rakas ir nosį. Apie rankas ir nosį gal kada nors kitą kartą paplepėsima, o štai batai... man asmeniškai smagi tema, kuri Turkijoje tapo dar įdomesnė juk čia kita kultūra, kitokia aplinka, kitokie žmonės ir kas be ko KITOKIE jų pasirenkami batai. Remdamasi savo subjektyvia nuomone ir stebėjimų rezultatais galiu teigti, kad batai gali atskleisti ne tik kultūrinius žmogaus bruožus, bet is asmenybę. Gyvename laikmetyje, kai batai tapo ne tik apavu saugančiu kojas nuo sužalojimu, bet renkamės juos kaip aksesuarus, kaip savo aprangos detalę, kaip saviraiškos būdą.
Taigi pereikime prie praktinės dalies KĄ RENKASI TURKŲ VYRAI
Žalias jaunimėlis renkasi įvairius sportinio tipo batelius, jų charakteris dar tik formuojasi, dažniausiai jie tiesiog paaugliai kaip ir visame dideliam sviete, maištingi, juokingi, bet nepiktybiški. 
Tokio tipo batus mano įsitikinimu ir įgyta bendravimo patirtimi renkasi sveikiausio proto, paprasti, nepernelyg save įsimylėję nesistengiantys savo turto pademonstruoti turimu automobiliu ir naujausio modelio telefonu. Tiesiog tai šaunūs pašnekovai, malonūs draugiški žmonės. 
Šio tipo batų savininkas greičiauisiai bus garbaus amžiaus arba tiesiog senamadiškų pažiūrų. 
Vėlgi tipas ne puošeivų ne pagyrūnų, priskirčiau juos prie paprastų vyrukų tipo. 
Šie batai vadinami Pezevenk ayakkabi (sutenerio batai) dažniausiai tai neišsilavinęs neįtikėtinu pasitikėjimu savimi trykštantis stuobrys. Pasižymintis įžūlumu, polinkiu sekti pasakas ir panašiai. Na toks tipelis su kuriuo moterims nepatartina susidėti, tiesa gal pasitaiko asmenybės išimčių su kažkokiu nevykusiu stiliaus skoniu. Dažniausiai jų apranga taip pat labai įdomi. Tam tikra prasme jie mėgina atrodyti kaip Italijos kirkštatėviai, tačiau finale atrodo kaip „kaimiečiai“ su per dideliais batais. Tiesa šiuos batus lydi ir specifinė esiena, laikysena ir kas be ko plaukų stilius. 
Šie tipai gali būti apgaulingi, nors atrodys neutralūs, tačiau gali turėti užslėptų ketinimų jūsų atžvilgiu.  


2010 m. liepos 8 d., ketvirtadienis

Du metai gyvenimo Turkijoje arba rožiniams akiniams nukritus



Štai jau pradedu skaičiuoti trečiuosius savo gyvenimo Turkijoje metus. Šalyje, kuri daugumai atrodo kaip saulės, palmių, jūros ir atostogų šalis, o kita vertus baisiųjų musulmonų kraštas.

Prieš du metus atvykusi buvau įsimylėjusi šią šalį ir žinoma žmogų, kuris vėliau tapo mano vyru. Vyrą vis dar myliu ir tiesą sakant kasdien vis labiau, o štai pirmąjai meilei – Turkijai mano meilė išblėso, o gal tiesiog nukrito atostogiški ar keliautojiški rožiniai akiniai. Dabar man Turkija tiesiog šalis, kurioje gyvenu. Šalis su savais privalumais ir su savais trūkumais, kur tenka taikytis prie jos papročių, tradicijų, visuomenės. Tai kas anksčiau stebino ir žavėjo dabar tapo kasdienine rutina be menkiausio žavesio.

Kas pasikeitė per du metus be mano šeiminio statuso? Turkija nepasiketitė, bet pasikeitė mano požiūris.

Tiesą sakant net sunku aprėpti kaip, kada ir kas pasikeitė, bet pasikeitė labai daug kas. Galiu teigti tik viena, kad visa šios šalies romantika, kuri spindejo visu ryškumu į ją tik atvažiuojant: Kalnai ir jūra nustojo savo žavesio, turkiškas svetingumas ir paslaugumas man dabar tik nepageidaujamas įkyrumas. Saulėtoji turkiška vasara tapo alinančiu ir nuobodžiu karščiu verčiančiu ilgėtis ežero pakrantės, miško ir pievų dvelksmo.

Pomidorų pasta gardinamas maistas iš įdomaus kulinarinio objekto virto neskaniu nevalgomu objektu. 
Tik pagalvokite jums atvažiavus atrodo, kad visi kebabai skanūs, kad visa baklava be išimties gardi, kad visi ledai neapsakomo skonio, kad visas maistas gardus, kad saulė šviesi, o žmonės tokie mieli jog prie dūšios dėk. Pagyvenus imi priekabiauti, kad kebabas neskanus vienoje ar kitoje vietoje, kad baklava vienoje cukrainėje geresnė, o šioji, kurią valgai visai neskani ir prastai iškepta, kad nuostabioji saulė smeigia smegeninę kelis mėnesius ir su viltimi žvalgaisi į dangų laukdamas išganingo lietaus. Romantiškas cikadų čirpimas tau virsta isterišku perkaitimo klyksmu, o vasara kaip ir žiema tama laikotarpiu kai stengiesi kuo daugiau laiko praleisti vėdinamose patalpose ir kuo mažiau laiko lauke. Kai keli litrai išgeriamo vandens tavęs visai nenuvaro į tuliką, o teka tavo užpakalio ir visai kitais tavo kūno grioveliais prakaito forma.

Ir imi niurnėti, kad vis tik nėra Turkijoje varškės ir taip pamėgtos silkės, juodos duonos ilgesys absoliucčiai tampa egzodiškai supoetizuotas.

Niekada nepamirškite gerai ten kur mūsų nėra... Ir nors šis mano pasisakymas persmelktas daugiau pesimizmo nei optimizmo. Gyvenimas svetur tik atrodo be galo romantiškas ypač šalyje, kuri daugumai – atostogų stotelė. Gyvenimas Turkijoje – žaidimas pagal turkiškas taisykles ir jos neturi rožinės romantikos.

O kad nebūtu viskas taip jau blogai, kad man nebūtų prikaišiojima už Turkijos romantiškumo  šydo nuplėšima ar jo apdergimą belieka pasidžiaugti, kad čia išmokau nestresuoti ir net tai, kas parašyta viršuje yra tiesiog ironiška savireflekcija palyginus savo mintiis prieš keletą metų ir palyginus dabar. Turkijoje išmoksti tiesiog nusispjauti ir laukti rytojaus, nes kam gi nervintis dėl šiandienos, kurioje galbūt nieko negali pakeisti.

Didelis didelis džiaugsmas yra lietuvių gyvenančių Turkijoje atradimas ir nusiraminimas, kai supranti, kad aukščiau minėti dalykai užkliūva ne tik tau vienai. 

Dar didelį ir riebų pliusą Turkijai dedu už blaivias pramogas ir blaivesnę tautą. Už nesibaigiančias šviežias daržoves ir šviežius sultingus vaisius. Už šiltą jūrą , už dideles skaisčiias žvaigždes ir dar daugelį kitų nuostabių dalykų apie, kuriuos rašiau jau ko gero du metus.