Apie šį laikotarpį Lietuvoje tiesą sakant nelabai daug žinoma, o ir man pačiai pirmą kartą atvykus buvo taip baugu. Šį kartą norėčiau papasakoti apie tai kas per baubas tas ramadanas.
Kaip sako interneto šaltiniai - tai trisdešimt dienų, kai pasninkaujantys musulmonai negers nei lašo vandens anei jokio kitos skysčio bei nevalgys, kas be ko susilaikys nuo rūkymo ir intymių santykių, kol saulutė horizonte.
Kam visa tai? Nesu musulmonė nesuprasiu, bet kaip juokauja mano vyras tai tam, kad daugiau taškų gautumei iš Dievo/Alacho, kurie pravers paskutinę teismo dieną taip pat tikima, kad šio laikotarpio maldos yra naudingesnės ir pan.
Kiek supratau iš mėginančių paaiškinti šio pasninko prasmę, tai laikas pajusti savo žmogiškąją prigimtį, ir žinoma suvaldyti ją. Prisiminti ką turi kęsti neturtingieji, tai laikas aukoti ir dalintis.
Tačiau šio griežto pasniniko neprivaloma laikytis jei yra bent kokia grėsmė sveikatai, nes tai laikoma nuodeme yra dar įvairių išimčių į kurias net nesigilinu.
Aš asmeniškai laukiu ramadano man patinka ta įdomi atmosfera ir nuotaika vyraujanti aplinkui, tiesa turistinėje zonoje visiškai nesijaučia ramadano. Dažnai tai kas būdinga ramadano mėnesiui Turkijoje man tenka pamatyti tik per Televiziją tam tikra prasme jaučiuosi tarsi gyvenčiau ne musulmoniškoje Turkijoje.
Viduržemio jūros pakrantėje jūsų niekas nežadins būgnų dūžiais rytiniam pusryčiui prieš patekant saulei. Šiems metams net jokios ypatingos programos mūsų mieste nėra, kur būtų paruošti koncertai ir žinoma savivaldybės rengiama vakarienė miestiečiams nemokamai. Na bent jau jokios tokios informacijos nėra.
Viena mano svajonių, kada nors Ramadano metu apsilankyti Bursoje iš kur kilęs Hacivat ir Karagoz šsšėlių teatras. Kiekvienas Turkijos regionas turi vienokių ar kitokių tradicijų susijusių su ramadanu. Kai kurios tradicijos kaip bebūtų juokinga ar keista jaučiasi tik prekybos centruose, kur galima išgirsti gyvos tradicinės muzikos ir žinoma šiuo metu daug kur galima paskanauti ramadano saldumyno Gulac – plonytes teslos ir pieno saldumyno.
Dar vienas didelis ramadano privalumas mano kaime - duonos kepklos dirbančios visą parą, kur kepama ramazan pide – speciali plokščia ramadano duonelė.
Gyvenant mažame kaimelyje nesijaučia ir jokių transporto kamščių, kai išalkę pasninkautojai skuba namo prie gausiai nukrauto stalo. Turkijoje šiuo metu namų šeimininkės neriasi iš kailio mėgindamos paruošti kuo įmantresnių patiekalų ir kas be ko ramadano vakarienę – iftar turi buti kuo įvairesnė. Man tai primintų kalėdnius mūsų pietus, bet taip triešimt dienų.
Ko gero mano ryškiausias ramadanas buvo pernai dirbant ligoninėje kartais nesuspėjusi įprastos vakarienės metu prisijungdavau prie pasninkaujančių. Sėdėdavome visi ir laukdavome kol saulutė galutinai nusileis. O po trisdešimties dienų atėjus ramadano pabaigos šventei.... Bet apie ją tada kai ji bus arčiau...
Pasninkauajantiems linkiu kantrybės ir ištvermės, gaminančioms išradingumo ir sveikų vakarienių.