2010 m. vasario 27 d., šeštadienis

HeLLo - LABAS



Mieli mano skaitytojai siunciu pavasariskus linkejimus is Antalijos. Nuo siol mano irasus bus galima skaityti ne tik gimtaja lietuviu kalba, bet ir angliskai. Sulaukusi savo draugu Turkijoje nusiskundimu, kad jie negali suprasti kas rasoma, o Google vertimo programa vis del to neisvercia graziai, nusprendziau jog irasus lydes dvikalbyste.
Kaip bebutu gaila antraja mano kalba tapo anglu, o ne turku, nors as gyvenu Turkijoje ir rasau apie savo turkiska gyvenima cia, bet anglu kalba man asmeniskai pasirode tinkamesne, nes siuos irasus galbut nores skaityti ne tik turkijos pilieciai/pilietes, bet sis blogas bus aktualus ir kitu saliu pilieciams/pilietems gebantiems sakityti angliskai.
Ko gero nebereikia kartotis, kad sis blogas apie tai kaip ir ka as patiriu Turkijoje, tie, kurie skaito seniau, zino kuo puikiausiai apie ka mes cia.
_____________________________________________


Hello from Antalya to all my dear international readers. Up to now I was writing in my mother tongue – Lithuanian however recently have got some complaints from my friends in Turkey that they cannot understand and Google translator is not that much helpful in translating my posts.
Therefore I have made a decision to write my posts in mother tongue – Lithuanian and English. That will also help improve my English language. I would like to apologise that the second language is not Turkish although I live in Turkey and all my posts are about Turkey, living in Turkey but I believe that it will be easier using English.
What about do I write? I may describe my blog as personal experiences in Turkey. I have moved to Turkey in 2008 July and since then I have seen and experienced so many things that later I have decided to share it in my blog. If you are curious about Turkey its traditions, culture and daily life of one expat, here are my stories for you. Wellcome – Hoşgeldiniz…

2010 m. vasario 24 d., trečiadienis

Žiemą pavasaris - kur?


Šiandien mano kišeninis fotoaparatas užfiksavo pavasarį, kuris jau tęsiasi savaitę gal daugiau. Antalijos regionas gal tuo ir geras, kad sniego čia beveik neiškrinta, bet šiuo metu byrantys žiedlapiai primena šiltą pavasarį su žedlapių lietumi.
Posted by Picasa

2010 m. vasario 19 d., penktadienis

Turkijos transporto ypatumai


Nors čia gyvenu ne taip jau ir trumpai vasarą bus metukai dveji mano emigracijai iš Lietuvos. Per tą laiką spėjau daug pažinti, bet ko gero dar daugiau netikėtumų manęs laukia kvelyje. Tarkim, kad ir paskutinės kelionės metu, pastėbėjau, kad sunkvežimiai puošiami įvairiais šūkiais, ar sunkvežimiams duodami vardai kaip ir laivams. Tiesą sakant ne tik sunkvežimiams, bet ir lengviesiems automobiliams.
Jau ilgą laiką manęs nebestebina tokie užrašai kaip MASALLAH ar ALLAH KORSUN, prireikė ne vieno pokalbio, kad suprasčiau na kokio velnio dėti tokius užrašus ant transporto, kurie išvertus reiškia Dieve saugok ar Dieve atlygink, pasirodo, kad net jeigu kažkas perskaito tyliai ne balsu jau tarsi paprašo dievo saugoti."
Na kas čia esate viešėję ko gero pastebėjote, kad turkai vis tik labai prietaringi žmonės, jau ko verti mėlyni karoliukai, pakabukai naudojami kaip amuletai nuo nužiūrėjimo. Taip vadinama "Velnio akis"  taigi tie Mashallah ir Allah Korsun po kurio laiko tampa kasdienybe, bet tarkim nuotraukoje esantis automobilis iš geltono užrašo sako - Durum bu, kas ne visai pažodžiui išvertus būtų "štai ir viskas", ar dar linksmesnis užrašas ant sunkvežimio tame pačiame kelyje - "Kucucuk incecik - muzutelis plonytelis", o kur dar ne viena sutikta BEYAZ GUL - baltoji roze... Taigi merginos komplimentais turkai ne tik jus zarsto, siaip is esmes ko gero emocinga tauta negailinti svelniu vardu ir automobiliams... 
Posted by Picasa

2010 m. vasario 17 d., trečiadienis

Ženklai, atstumai ir kelio nuorodos


Nežinau ar jums kada teko klausti kelio pas turkus, man teko, kelis kartus abu juos pasiklydau, po šių "linksmų" nutikimų priėjau tokių išvadų:
a) jeigu klausi ne turkų kalba tikimybė, kad surasi ieškomą objektą - 10 procentų ir tie patys ko gero tik kažkokio laimingo atsitiktinumo dėka. Tiesiog ši tauta linkusi taip padėti žmonėms, kad net nežinodami mėgins jums padėti arba net nesuprasdami jūsų klausimo jums visada sakys OK ir YES, nes NO jiems atrodys tiesiog nemandagu nors ir teisinga...
b) jų orientacija, atstumų jautimai ir vietų žinojimai neatitinka europietiško mastymo. Tarkime viena parduotuvė Antalijoje (o gal kažkur Side apylinkėse) reklamuojasi mus rasite už 500 metrų, o už šių metrų naujas ženklas apie kelis šimtus metrų. Kartais juokauju, kad kilometrus ant ženklų turkai turbūt sudėję iš nuožiūros :P
O nuotrauka viena iš iliustracijų apie mano pasakotą situaciją. Taigi iš šio ženkli jums turėtų būti aišku, kad WC yra apėjus iš kitos pusės rūsyje :) o gal tiesiog WC yra tas objektas po ženklu :)
Posted by Picasa

2010 m. vasario 15 d., pirmadienis

Turkiškas marketingas


Jau daug dienų ir mėnesių gyvenu Turkijoje, prisipažinsiu jog ne visada suspėju jums papasakoti visas tas įdomybes, kurias pastebiu, bet šiandien kalbant apie turkus kilusius iš Konijos. Pastarieji žinoma garsėja savo religingumu bendrajame kontekste, o Antalijos kontekste kaip tie, kurie naudojasi rusaičių prostitučių paslaugomis. Na bet grįžkime nuo lyrinio nukrypimo apie Konijiečius prie turkiško marketingo ypatumų. Vienas iš smagių šios dienos nuotykių, mano kolega mestelėjo šią įpakuotą servetėlę su kontaktiniais duomenimis, o adresas kaip matote vertime ant nuotraukos... KIENO BEPAKLAUSTUMĖTE KUR, JUMS PASAKYS" iš esmės paėmiau ir keleto kitų kolegų paklausiau tai kur tas restoranas, niekas apie jį nebuvo girdėję :D Ach tas turkiškas tikėjimas savo tobulumu :D
Posted by Picasa

2010 m. vasario 14 d., sekmadienis

Mūsų šeimai jau metai


Rodos ir gamta susimylėjo šią valentino diena, padovanodama mums gražaus šilto oro. Po praeitų metų oficialios santuokos įteisinimo ši diena visada mums bus ypatinga. Šiandien švenčiame pirmuosius oficialios santuokos metus.
Visiems linkiu meilės, mylėti ir būti mylimiems, žiūrėti į pasaulį per rožinius akinius ir nepasiduoti pilkumai.

Visus jus mylium bučiuoju ir siunčiu žiupsnelį saulės :)

2010 m. vasario 11 d., ketvirtadienis

Liepsnojantys vakarai


Nors ir vėsios dienos mus kankina, bet kartais padovanoja ryškių, gražių vakarų, teliko pakentėti vieną kitą savaitėlę, o iš tiesų tai bent kokias penkias ir tada galėsime suspėti vakarieniauti saulei leidžiantis, nes kol kas dienos trumpos, o dažnai ir apniukusios bei vėjuotos. Praėjusią savaitę likome atskirti nuo turkiško TV pasaulio, vėjas nusprendė, kad nuneš mūsų "lėkštę" gaudančią turkiškus kanalus, taigi iš pasaulio žinių sužinojome kas dedasi kaimyninėje Antalijoje, kur nejuokais patvinusi, kaip mūsų Rusnės gyvenvietė per atolydį. Natūralu juk šitaip pila kaip iš kibiro... Saulę paskutinį kartą mačiau sekmadienį ir šiandien penkias minutes, laukiu dienos, kai saulėta penkias dienas per savaitę, o dvi maloniai debesuota... Ech pavasari kur tu užtrukai...
Posted by Picasa

2010 m. vasario 9 d., antradienis

Linkėjimai iš saulėtosios Turkijos


Daugumai saulėtoji Turkija, tai saulė, palmės, šilta viduržemio jūra. Štai tokius šiltus linkėjimus siunčiu jums aš iš vidurio Turkijos. Smagiai šalta nepasakyčiau, kad būtų didesnis skirtumas tarp Lietuvos ir Turkijos žiemą.
Posted by Picasa

2010 m. vasario 4 d., ketvirtadienis

Gintarines vestuves - arba pacios graziausios mano vestuves




Šį kartą norėjau pasidžiaugti savo pačiomis gražiausiomis vestuvėmis (turint omenyje, kad jų būta ketverių su tuo pačiu vyru). Tikiu, kad kiekvienai nuotakai jos vestuvės yra pačios gražiausios, todėl jokiu būdu neteigiu, kad jos gražesnės už kažkieno kito. Šios mano mano vestuvės buvo pavadintos GINTARINĖMIS VESTUĖMIS ir buvo bent jau gražiausiomis man ir mano vyrui. 
Taigi po baisiųjų vestuvių Turkijoje, vis svajodavau ir planuodavau savo gražiąsias vestuves, tokias jas man pažadėjo mano vyras. 2009 rugpjūtį nusipirkome bilietus i Lietuvą, tada ir susivokiau, kad metas realizuoti savo svajonių vestuves. Svajonių tiesa būta daug ir įvairių, tik deja jos ne visada telpa į galimą biudžetą. Taigi derindama finansines galimybes ir svajones, padedama draugų kibau į darbą dar būdama toli.
Kadangi laikas, kuriuo planavome grįžti į Lietuvą buvo žiema, o jei tiksliau visai prieš pat kalėdas. Tapo aišku, kad per kalėdas švęsti vestuvių negalėsime, todėl beliko viena patogiausia data 2009 12 19. Taip jau pavyko, kad savo lietuviškąsias taip pat kaip ir turkiškąsias vestuves šventėme žiemą, gal dėl to, kad vasara mums pats darbymetis? O gal dėl to, kad mes vis ne kaip visi normalūs žmonės. Šiandieną galiu pasakyti, kad žiema - puikus metas romantiškoms, jaukioms ir šiltoms vestuvėms.
Tiesa vestuves šiek tiek stengiausi padaryti temines ir prikelti lietuvos auksą gintarą. Gyvenant Lietuvoje gintaras tarsi buvo močiučių papuošalas, nei kiek negražus ir nei kiek nebranginamas, tačiau išvykus iš Lietuvos… Tarsi kitoje šviesoje man nušvito gintaras, prisiminiau jo istoriją… 
Taigi pasaulyje žinomas šilko kelias ir gyvenu aš netoli jo, bet niekas nerengia Gintaro kelio ekspedicijų, todėl savo vestuvėse norėjau pabrėžti tautiškumą, Lietuvišką identitetą. Juolab, kad 2009 Lietuvos vardo tūkstantmetis. Taigi nuo ko mes pradėjome?
Į šventę visus pakvietėme interneto svetaine, kurią kiekvienas norintis ar norinti gali sekmingai susikurti, tik žinoma reikia nepatingėti. Aš pati užtrukau kokia savaitėlę, kol rezultatas mane galutinai patenkino. Štai taip atrode musu EL. kvietimas


Taigi kokia buvo gruodžio 19 - oji?



Jau šventės išvakarėse išsikraustėme į mūsų šventės vietą - viešbutį "Daugirdas" esantį Kauno senamiestyje. Ačiū mano mamai, šiame viešbutyje buvome apsistoję tiek šventės išvakarėse, tiek po šventės. Taigi mums dviems šventė prasidėjo jau išvakarėse. Jacuzzi, visiška ramybe, lengvas snaiguriavimas už lango. Tikra žiemos ramybė, tokia ji būna tik prieš Kalėdas. Žinoma dar vienas malonus susitikimas su bičiuliais, picos pavalgymas, tarsi kitą dieną mūsų nelaukia kažkas tokio ypatingo .
Taip praslinkęs vakaras, jautrus miegas, vis, tik tiek svajotos vestuvės jau čia pat, jau rodos jaučiamos...
Gruodžio 19 dienos ankstyvas rytas, dušas, švelnus vyro pažadinimas, pusryčiai drauge ir trumpas išsiskyrimas grožio procedūroms.
Savo grožį patikėjau kirpėjai Gitanai ir make-up specialistei Aušrai, esu labai dėkinga už tai kaip atrodžiau. Neturėjau laiko bandomiesiems, bet man pasisekė, kad tokio noro kaip išsiplauti galvą ar nusivalius makiažą persidažyti nebuvo. Ta diena man prabėgo kaip malonus renginys, kurį bus gera prisiminti dar ilgai...
O gal po baisiųjų vestuvių aš buvau tiesiog pozityvesnė, o gal tiesiog gerai nusiteikusi ir patenkinta, kad vestuvės yra tokios kokių būtent ir norėjosi, todėl nekreipdama dėmesio į smulkmenas leidau sau mėgautis švente. Vestuvės iš esmės ir turi būti šventė, o ne teatras giminėms, tiesa nesakau, kad šou elementų neturėtų būti.
Taigi po visų grožio procedūrų susitikome mūsų kambarėlyje, laiko dar buvo daug, todėl ramiai įsijungėme filmą ir smagiai sau leidome laiką... Kino klasika su Clint Eastwood... Nepajutome kaip praėjo laikas ir į mūsų kambario duris pasibelde musų fotografė Justė
Juste iamzino ne tik musu svente, bet ir ivairias sventes detales, prisipazinsiu, man detales yra visuma, todel labai smagu pasiziureti ka devejau, kuo avejau, kuo puosiausi ir kuo kvepejai ta ypatinga diena.
Tada tos valandos, kurios atrodė tokios ilgos prabėgo kaip akimirka su daug puikių kadrų, akimirkų, juoko, susitikimų, plepėjimų, karštos arbatos iš termoso, akimirkos prakartėlėje... Sušalome, vis tik - 16 nors ir saulėta, nors ir smagiai sniguriuojant, šalčio nepavyksta išvengti, mes juk grįžę iš šiltųjų saulėtųjų kraštų :)
Po fotosesijos su vyru grįžome į viešbutį, o svečiai pamažu ėmė rinktis į Perkūno namą, kuriame ir vyko mūsų vestuvių apeigos.
Taip šiek tiek netradiciška, kad nesituokėme bažnyčioje, bet šios apeigos man asmeniškai pasirodė prasmingesnės ir vertesnės dėmesio nei santuokos sakramentas bažnyčioje.
Visiems susirinkus susikibę už rankų įžengėme ir mes. Draugai, o tiksliau jų poros laikė iškėlę septynias juostas... Čia ir prasidėjo mūsų vestuvių magija...
Perkūno name, baltiškomis tradicijomis remiantis, vestuvių apeigos, ko gero tai yra butent ko visada norėjau, tik ne visada aiškiai suvokiau.
Viduryje menės kalvio nukaltame aukurėlyje pleveno ugnelė, šeima ir draugai, susibūrė ratu. Tiesa šios akimirkos man prabėgo kaip transas. Ko gero tą patį patiria nuotaka ir jaunikis žengdami prie altoriaus, tai momentas, kai galutinai pasižadi būti kartu, kol mirtis išskirs...
Visas apeigas atliko nuostabi Trinkūnų šeima. Sunku net papasakoti kaip viskas vyko, tiesiog užkalbėjimai, palinkėjimai, nuoširdūs patylėjimai, druskos bėrimas į ugnį, mūsų rankos surištos austa juosta, kurioje senolių linkėjimai. Rugiai pabirę ant mūsų, kai mus vedė Inija, tiesa todėl vestuvės ir vadinamos vestuvėmis, kad jauniejie vedami tris kartus apie ugnį. Medaus ragavimas. Giros gėrimas iš vieno indo. Nuoširdi visų šiluma ir mūsų džiaugsmas - tai ir yra vestuvių stebuklas.
Po ceremonijos visi susirinkome į viešbutį pakelti po taurę šampano, paskanauti turkiškų saldumynų ir kas be ko pasidalinti šventės džiaugsmu. Neįtikėtinai greitai prabėgo valandėle skirta pasibuvimui su bičiuliais. Daug sveikinimų, šiltų linkėjimų, džiaugsmo. Smagių, linksmų dovanų, tarkime dabar mes turime savo šeimos antspauda ir fotolinkejimų knygą, kurią juokais vadiname draugų katalogu.
Vėliau draugus pakvietėme paleisti dangaus žibintus ir visiems įteikėme po mažą padėkos dovanėlę su penkiais migdolais.
Išsiskirsčius draugams su artimiausiais nusileidome vakarienės, kuri nėra joks analogas būdingoms vestuvėms, tiesiog vakarienė, bendravimas, buvimas kartu, toks buvo mūsų tikslas, tikiuosi, kad visi brangiausieji praleido puikų vakarą kaip ir mes jį praleidome. Ačiū visiems kas buvote kartu.