Ieskant kelio i namus

Sita savo irasa rasau tarsi pati sau, o gal kam nors kada nors pravers norint parsigabenti ne Europieti namo. Mano vyras toks netikes dokumentu tvarkytojas, kad tenka sudelioti dokumentu sarasa kaip koki pirkiniu sarasiuka. Taigi ko reikia Turkijos pilieciui norinciam atvykti Lietuvon tevynen pas savo geltonkase Lietuvaite:

Užsienietis, norėdamas gauti vienkartinę trumpalaikę vizą (C), vizas išduodančiai institucijai turi pateikti šiuos dokumentus:

• užpildytą nustatytos formos prašymą. Prašymas vizai gauti pateikiamas ne anksčiau kaip prieš 3 mėnesius iki prašyme nurodytos planuojamo pirmojo atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos;

• galiojantį kelionės dokumentą, kai jo galiojimo laikas ne mažiau kaip 3 mėnesiais ilgesnis už prašomos išduoti vizos galiojimo laiką; ty bilietus
  
  
• vieną 35 x 45 mm dydžio spalvotą nuotrauką, atitinkančią užsieniečio amžių; (del visa ko turekite daugiau nei viena foto ir butinai baltame fone, rodos tokie dokumentu foto reikalavimai Lietuvoje)
  

• Lietuvos Respublikoje galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, jei kitaip nenumato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos ar Lietuvos Respublikos teisės aktai; (keliones draudimas, kuris Turkijoje kainuoja 50 Liru)
  

• patvirtintą kvietimą, išskyrus atvejus, kai tokio kvietimo nereikalaujama*; (nesusituokusiems reikalingas iskvietimas)
  
  
• dokumentus, patvirtinančius teisę sugrįžti į valstybę, iš kurios atvyko, arba valstybę, kurios pilietis arba nuolatinis gyventojas užsienietis yra, arba teisę vykti į trečiąją valstybę ; (taip mandrai pavadintas PAsas).
  
  
• notarine ar jai prilyginta forma patvirtintą įgaliojimą, kai užsieniečio vardu prašymą išduoti vizą pateikia įgaliotas atstovas;
  
  
• prireikus – kitus dokumentus, patvirtinančius numatomo apsilankymo Lietuvos Respublikoje tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje metu ar jų teisėtą gavimo šaltinį, turimas lėšas grįžti į valstybę, į kurią užsienietis turi teisę vykti; (saskaitos ataskaita, kad kiekvienai dienai butu po 40 euru, viesbucio rezervacija)
  

• dokumentus, patvirtinančius konsulinio mokesčio sumokėjimą arba atleidimą nuo mokesčio. (Ambasadoje sumokamas 60 Euru mokestis)
  

kaip ir viskas galima prideti dar visokiudokumentu kaip bonusiuku, kurie nemaiso, o tik padeda.

Tegu kraujas liejasi laisvai

Darbas Ligonineje... Zinote, vis del to reikia buti savotisku iskrypeliu, kad darbas ligonineje nebutu slykstus ar nemalonus. Zinoma zmogus kaip ir "suo kariamas pripranta", todel kraujas, nervai, venos, sausgyles, zaizdos, skausmas ir visokie panasus reikalai man tapo tokia nejautria kasdienybe... Juk tai tik darbas. Hehe o dirbant cia ypac nemalioniomis situacijomis prisimenu toki absurdiskai kvaila ir mano be galo megta seriala "Tegu kraujas liejasi laisvai"... Zinote ka, o kartais ligonineje kaip tame seriale visko pilna... Meiles tarp personalo, slaptu rysiu, gydytoju klaidu ir visokio kitokio velnio. Mano paskutine neitiketina patirtis buvo isvysti gyvo zmogaus gyvas zarnas...

O ko gero mes visi taip priprantame prie darbo ligonineje, kad jau ir norisi pamatyti visokiu tokiu dalyku. Taigi turejome mes toki pona pacienta, uzsienio pilieti. Gaila zmogus ligotas, o stai chirurgas perrezes minkstuosius pilvo audinius suprato, kad nieko nepadarys, ispuole is operacines uzsiruke, perskambino savo keliems draugams kitose ligoninese ir issiunte zmogeli, ir stai viena diena zmogelis sugrizo pas mus, pertvarstymui, o gi ka gi nagi. Viduriai tai atviri, mano laimei kita diena jis taip pat grizo pertvarstymams ir as pagaliau isvyday gyvus zmogaus vidurius, gyvai savo akimis. NE taip jau baisiai atrodo kaip baisiai visa tai skamba :) nieko slykstaus ir nieko baisaus, bet patirtis idomi. Ligonine - geriausia gyvenimo mokykla.

STOP - Negalima

Po ilgo laiko uzsukau i savo apleista rasymu darzeli. Vakarai ilgeja, dienos trumpeja, viskas aplinkui pamazu rimsta, todel laiko prisesti ir pasidalinti viena kita mintimi ir vel pamazu atsiranda.

Siandien kazkaip aktuali tema, tai kas uzdrausta Turkijoje. Tarkime ne visi zino, kad Turkijoje yra draudziamas Youtube, be to neseniai toks likimas kuriam laikui buvo istikes virusu virtusi zaidima Facebooke, pusdieni isdidziai kybojo lentele, kad Turkijos respublika uzdraude si zaidima, nepamenu tik del, ko bet greiciausiai kas nors savo ferma pavadino Turkija ir priveise joje kiauliu :D Tik tokia piktadarybe kas nors ir galejo padaryti savo virtualioje fermoje. Dargi siandien nusprendziau pasieskoti muziskos ir pasinaudoti tokiu puslapiu kaip Last Fm. Na kas nors vel ka nors blogo padare Atatiurkui ar Turkijos respublikai.

Neitiketina Turkijos kysancio uzpakalio ir pasleptos makaules politika. O vartotojai tuo tarpu nors menkai ismanantys si ta apie interneta ir kompiuterius laisvai ir smagiai megaujais laiku youtube ar kur tik nori, nes kiekvienam draudimui yra apejimas ;)

Vasara prabego kaip akimirka

Stai ir prabego vasara kupina sveciu, karstu dienu, sunkaus darbo valandu, smagiu susitikimo akimirku ir liudnu atsisveikinimo minuciu. Visko rodos buvo tiek daug, kad grizti ir pasipasakoti laiko rodos taip ir nebelikdavo. Todel pasirodzius pirmiesiems debesims su lietumi prisiminiau uzmirsta pareiga informuoti apie savo gyvenima, todel dabar pateiksiu trumpa ataskaita apie praejusia vasara.

Kadangi jau esu cia isikurusi ir Turkijos piliecio sutuoktine sekmingai isidarbinusi ir toliau dirbu ligonineje, vasaros sezono metu tikrai buvo gausu ligotu turistu, mano jautrumas mazejo su didejanciu pacientu skaiciumi. Kraujas, zaizdos, skausmas tapo kasdienybe. Sia vasara teko ir islydeti viena pacienta anapilin, o viena rodos parsivesti is anapus. Taigi gyvenimas verda vieniems su geromis naujienomis, kitiems su liudnomis. Atostogos kartais virsta ilgu viesejimu ligonineje.

Darbo kasdienybe praskaidrino mano mylimi ir brangus sveciai. Sia vasara su mumis vasarojo mano mazoji brangioji sese ilgakase Goda su savo brangiausiuoju zveju Vincu. Ju kompanija buvo be galo smagi, o laikas prabego labai greitai, tikimes, kad musu giminaiciai nepamirs ir ras laiko dazniau uzsukti pas mus, o gal ir mes pavarge nuo karsciu paleksime iki Airijos :)

Kita musu viesnia buvo mano mylima mama, kuri pirma karta lanke Turkijos zeme ir kas be ko savo zenta. O man smagiausia buvo buti su mano dviems mylimiausiais zmonemis. Mamai dar viesint sulaukeme ir mano drauges ex koleges Lauros su vyru su kuriais apturejome smagiu akimirku, vakarieniu, mano brangusis vyras uzkrete siuos piliecius turkisku zaidimu Tavla, tada Laura su Remigijumi viena toki zaidima issiveze i Lietuva, tikiuosi vakarais vis dar ridena kauliukus ir stumdo tas "saskes". Man asmeniskai tas zaidimas kazkoks per sudetingas :) o gal nuobodus.

Ir rodos islydejus Laura su Remigijumi namai taip istustejo, kad neiskente pasikvieteme dar sveciu, o gal jau ne visai sveciu, mano vyro sese-nykstuka Zeynep. Kuri atvyko paciu idealiausiu laiku, kai musulmonams prasidejo sventas ramadano menuo, kurio metu pasninkaujama nuo sauletekio iki saulelydzio. Taigi musu mielas nykstukas gamina iftar - vakariene uzbaigiancia dienos pasninka ir Sahur - pusrycius atidarancius pasninka. Tuo tarpu as esu dirbanti namu seimininke, kas Turkijoje beje normalu, dirbancios moterys cia daznai turi kokia nors pagalbininke uz pinigus ar siaip, nes dirbti, o po to apie namus sokineti yra per sunku turkiskai moteriskaitei, taigi man niekas neprikaisioja ir maloniai padeda sventojo ramadano metu. Tai taip labai trumpai apie vasara ir gyvenima cia.

Braškių uogienė

Gyvenimas teka ramia vaga kaip gyvenome taip ir tebegyvename prie jūros, kurioje išsimaudžiau tik vieną kartą, kažkaip gyvenant šalia imi suprasti, kad vis tiek ji neišdžius už kelių dienų, o akis paganome jūros pusėn ko ne kasdien, mat vakarieniaujame mano taip išreklamuotame balkone (na gerai gerai, nekilnojamo turto jūros vaizdu, bet vis tik matos ta jūra ir dar toleriagams matos mūsų apgriuvęs antikinis teatras).
Taigi taip ir skaičiuojame dienas, nuo saulėtekio iki saulėlydžio, nuo darbo pradžios iki darbo dienos pabaigos. Retkarčiais, kai mano ir vyro laisvi rytai sutampa išsiruošiame kokiam piknikui ar dar kur nors. Vienas smagių rytų buvo puikūs vėlyvi pusryčiai atokiame ir ko ne tuščiame paplūdimyje, su šviežia duonute iš kepyklos ir kas be ko tradiciniais turkiškais pusryčiais į kuriuos įeina pomidorai, feta sūris, kuris čia vadinamas tiesiog Beyaz peynir (baltas sūris), agurkais, virtais kiaušiniais ir alyvuogėmis. Dar smagiau, jog paplūdimyje radome ir pavėsį, kuris leido mėgautis vėlyvais pusryčiais ir nesikankinti saulėje.
Kas dar?
Viskas iš dalies taip rutiniška, bet laiko tėkmę rodo, kad ir vaisių bei daržovių kaita, dėl didelės braškių gausos teko išmėginti braškinį tart, išvirti pirmąja savo uogienę (nors jos tik puslitris). Dar prie kulinarinių mano pasitaškymų yra puikūs nuostabūs šaltibarščiai, kurie tinka ir man ir mano vyrui.
Kartais mano vyras nusprendžia praskaidrinti mano kasdienybe išstimpdamas mane žiūrėti kaip jis žaidžia tenisą, tuo metu aš mielai skaitau knygas, todėl baigiu jau suskaityti, visas atsivežtas, taigi mieli draugai ir draugės, prašome susirūpinti Lietuviškos literatūros kontrabnda Turkijon :)

Arbatos piknikai

Gyvenimas prie jūros malonus tuo, kad vakarai čia visuomet romantiški, o vakarų romantiškumą mes pagardiname arbatos piknikais, pasiimame termosą su vandeniu, puodelius, šokolado ir susiradę kokią smagią ir gražią vietą mėgaujamės šiltu puodeliu arbatos ir puikiais vaizdais :)

Botanika ir turkai, kažkas nesuderinamo

Mano meilė biologijai pasireiškė jau nuo mažumės, o mano geriausias draugas senelis, su kuriuo leisdavome daug laiko yra tikras medžių, augalų, gyvūnų ir šiaip visų reikalų žinovas, todėl įprotis klausti ir sulaukti teisingo atsakymo man tapo lyg savaime suprantamu net tada, kai aš suaugau ir ištekėjus, mano senelį pakeitė mano vyras, kuris nuolatos yra šalia manęs, tačiau pamačiusi kokį nors naują augalą ar medį nesulaukiu jokio atsakymo apart tai medis, tai krūmas, tai žolė, tai gėlė.
O juk Turkijoje augalų įvairovė viršija VISOS EUROPOS augmenija sudėjus. Turkai be galo didžiuojasi tulpe ir teigia jog pastaroji buvo eksportuota į Europą taip ir tapusi Olandijos gėle. Kaip bebūtų gaila tulpės Turkijoje viena iš brangiausių gėlių, o ir darželiuose nelabai kas augina, todėl tulpės turkiškumas labiau istorinis nei realus, čia žmonės nemoka su jomis draugauti. Tikrai ne kiekvienas turkas išmano augmeniją, o iš dalies nenuostabu, nes mokykloje šiam dalykui nėra skiriama pakankamai dėmesio, todėl telieka džiaugtis jei turkas žino, kurioje vietoje širdis, plaučiai ir niekada nepasakys kur yra inkstai kepenys ir kokios jų funkcijos (jei jie ne medikai).
Na bet grįžkime prie augalų, galiu galvą guldyti, kad ne kiekvienas turkas žino kaip atrodo juodųjų piprų medis (medis nuotraukoje) ar gumos medis, o aš vis kankinuosi mėgindama sužinoti kokie medžiai ir augalai supa mane, štai ir dabar gatvėse žydi medžiai, žiedai kaip alyvų, o vasarą atrodo tie medžiai kaip akacijos ir suprask, kad nori :) O turkui visi medžiai yra medžiai be didelio skirtumo, kas apsunkina mano pažindinimąsi su turkiškąja botanika.

Apie Turkijos įdomybes

Kadangi turkaitės ir turkės labai mėgsta apkalbinėti, šio nesektino pavyzdžio įkvėpta norėčiau papasakoti keltą pastebėtų smulkmenų iš moteriškų aprangos ir savęs priežiūros temų pagvildenti. Pradėsiu nuo makijažo, dažniausiai jo arba nebūna visai arba jis mano nuomone būna kiek ryškokas ir kas be ko būtinai su ryšikiu rožiniu lūpdažiu. Niekaip negaliu suprasti ką tokio gražaus merginos ir moterys randa ryškiai rėkiančiose lūpose, man kiekvieną kartą jas matant taip ir norisi pasakyti, kad tik mano močiutė dažosi tokia gražia rožine spalva... Dar juo labiau jos mėgsta šviestinti plaukus, bet ironiška, kad juodi kaip angliukai antakiai nesudaro bendro vaizdo, taigi tos turkiškos dažytos blondinės labiau atrodo kaip su perukai, o jei dar su rožiniu lūpdažiu man primena rusaites atvažiavusias čia užsidirbti savo kūnu.
Kitas svarbus akcentas yra BŪTINAI juodai apvestos akys, dėl to gal nesiginčysiu, rudaakės visai puikiai išrodo, bet tarkim kai mane padažė vestuvems iš to turkiško grožio suvokimo ir man juodai apvedė akis ir mano manymu jos tapo kažkokios lyg mažesnes lyg kažkokios ne tokios, o gal dėl to, kad pas mus tai nė kiek nemadinga.
Kitas ryškiai pastebėtas bruožas - VIOLETINĖ spalva tiesiog klesti ir jų isitikinimu tai viena geriausių spalvų tinkančių dažytoms turkiškoms blondinėms. O man asmeniškai violetinė spalva asocijuojasi su senmergėmis ir laidotuvėmis...
Grįžtant prie pasigražinimo, reta turke turi ilgus nagus, darau prielaidą, kad tai susiję su religijos suformuota kultūra ir ilgi nagai jiems asocijuojasi su nesvarumais, nagų dailė manyčiau atrasta tik didžiuosiuose miestuose.
O kas dar man krenta i akis jų pomėgis nešioti sportinius batelius prie visko... vat tokios tos turčiankos :)

Pirmasis darbas Turkijoje

Nuo balandžio vidurio pasibaigė mano katino dienos, o tai tiesiogiai įtakojo ir mano pasipasakojimų sulėtėjimą. Tiesa reikėtų pradėti nuo pat pradžių kaip man sekėsi darbo ieškoti ir kaip gi susiklostė visi įvykiai, kad dabar esu vertėja ligoninėje. Taigi į darbo paieškas leidausi jau nuo vasario mėnesio, kadangi tai laikas, kai pamažu imama žvalgytis naujo sezono pusėn. Lietuviško įpročio vedina susiradau visus įmanomus viešbučius ir jų kontaktus bei išsiuntinėjau savo gyvenimo aprašymą.
Pirmieji sakmbučiai mane pasiekė po keleto dienų, teko aplankyti ne vieną viešbutį, susitikti ne su vienu vadybininku ar kokiu kitokiu vadovu. Pokalbiai būdavo nuo komiškų iki tikrai rimtų ir sąžiningų, tiesa mano nuomone sąžiningiausiame pokalbyje buvau viename dideliame viešbutyje su daug svečių iš Rusijos, o interviu su manimi turėjo tikrai ne turkė iš pažiūros tamsi mergina su ne visai taisyklinga anglų kalba ir gražia bei sklandžia rusų. Tiesiai šviesiai pasakiusi, kad darbo valandos iglos, kad tektų spresti konfliktines situacijas, kad darbas sunkus ir t.t. Ne taip kaip kitame (bet man labai patikusiame viesbutyje) visi mūsų svečiai be problemų, laimingi, viskas ok ir panašiai kaip jau ten realybėje vienas dievas težino. Taigi viešbučiai keitė vienas kitą, o jokio konkretaus atsakymo kaip nebuvo taip nebuvo.
Vieną dieną mano vyras pranešė jog išsiuntė mano gyvenimo aprašymą į vieną privačią ligoninę, nes jie ieško vertėjų. Na sakau gerai, bet kad aš tai turkiškai nelabai kaip moku, tai nusprendeme, kad jokio atsakymo greičiausiai nesulauksime, tačiau kaip bebūtų keista, sulaukiau kvietimo į pokalbį, na galvoju gaišinu tik jų ir savo laiką, bet kaip beviltiška namų šeimininkė norinti pakeisti kasdieninę rutiną, pasipuošiau ir išžygiavau į ligoninę pokalbiui, kuris kaip aš maniau bus visiškai beprasmis ir be jokios naudos, tačiau bus šioks toks prasiblaškymas.
Taigi pirmas asmuo sutiktas ligoninėje buvo Ferhat bey (Ponas Ferhatas), atsakingas už žmogiškuosius išteklius, labai sunkia laužyta anglų kalba paaiškinęs, kad su manimi kalbėsis vertimų skyriaus vadovė Aysel hanim (Ponia Aisel), na susitikome mes su ponia, o ši mėgina su manimi vokiškai kalbėtis, žinoma mano CV įrašyta, kad moku vokiečių kalbą ir netgi moku ją gerai, ale tokie tik pažymiai, visgi nevartota kalba užmiršta ir vokiškai atsakyti man sekėsi tikrai nekaip iš to streso kažkur atsirišo mano turkų kalba, pati nesupratau kaip bet ėmiau kalbėti būtent turkiškai, tuomet įbėgo dar viena jauna mergina kalbanti gražiai angliškai su šiokiu tokiu turkišku akcentu. Panelė Minė (jos varda man visada asocijuojasi su Walt Disney heroje pelyte Mine :) Taigi su panele Mine mus susiejo simpatija iš pirmo žvilgsnio ir ji atsakė, kad aš esu tinkama į pagalbininkes jai. Tuomet prisistatė ir ligoninės vyr gydytojas ponas Jusufas (man šis vardas visada malonus, nes tai mano mylimo vyro vardas). Ponas Jusufas uždavė kiek netikėtų klausimų, tokių kaip ar rasi kelią iš namų į darbą???? Turint omenyje, kad mūsų gyvenvietė labiau į kaimą panaši nei į miestelį... Kitas apstulbinęs klausimas į kurį negalėjau atsakyti nieko protingo, Ką tavo vyras mano apie šį darbą? PO tokio klausimo mano mintys visiškai susijaukę, galvoju WTF ką jis nori tuo paklausti, klausimą suprantu, bet kame kampas šio klausimo... Pasirodo po kelių pokalbių su asmenimis gyvenančiais kiek ilgiau Turkijoje išsiaiškinau, kad dar visai neseniai Turkijoje moterys gali laisvai darbintis be vyro sutikimo. Vadinasi mano viršininkui buvo svarbi mano vyro nuomonė, o ta proga jis ir pakvietė antram pokalbiui mus abudu. Kažkaip mano brangusis vyras, kuris yra turkas niekaip negalėjo suprasti ką jis veiks tame pokalbyje ir kokio velnio jis ten eina, šiuo atžvilgiu abu jautėmės kaip užsieniečiai.
Taigi praėjus savaitei po pirmojo mano pokalbio ligoninėje su vyru atsidūrėme pas Pona Jusufą. Taigi du Jusufai apsikeitė įprastomis mandagumo frazėmis kaip gyvenate ir t.t. tada Ponas Jusufas paaiškino jog norėjo tiesiog pamatyti, nes nori patikimų žmonių savo aplinokje, va ir tiek mano vyra paklausinėjęs iš kur jis kilęs, ką veikia ir pan. maloniai atsisveikino iki kito susitikimo.
Na va atsipūtusi laukiau savo darbo pradžios kol apėmė šioks toks nerimas, kad ogi vagi turkiškai aš kažkaip nelabai gerai moku, vieną dieną užsukau ir pasidalinau savo nerimu, o sulaukiau tipiško turkiško atsakymo NO PROBLEM, viską išmoksi, nė vienas čia nepradėjo mokėdamas. Na taip be problem sulaukiau ir savo darbo pradžios.
Viskas kiek baugu, nauji žodžiai, nauja aplinka, nauji žmonės. Tačiau sezonas tik beprasidedantis, todėl žmonės suserga, susižeidžia ir taip patenka pas mus, o patekę pas mus tampa mūsų darbu. Kol kas esu vienintelė užsienietė darbuotoja, tai kiek slegia, bet mano kolegos stebisi ir džiūgauja, kad va kaip per greitą laiką aš prakalbau turkiškai ir visai ne taip jau blogai (tiesa tokia, kad tas ne tiap blogai tikrai nėra taip jau gerai, bet jie išmoko mano kreivos turkų kalbos). O kas be ko didžiausias iššūkis jų liežuviams yra mano vardas. Tai štai kiekviena diena tapo iššūkiu ir man, kalbos mokymasis praktiškai su krūvomis klaidų, medicininiai terminai ir visi draudiminiai popierizmai, vis dar daug ir daug mokytis.
Beje šiomis dienomis užsidirbau bonusų, nes laisvu laiku, kai nebuvo pacientų ir nebuvo noro atsiversti turkų kalbos vadovėlį ėmiau ir perskaičiau knygą. Turkams tai kažkas neįprasto, todėl aš jų akyse palikau kaip stebuklas. Tai štai taip ir bėga dienos.

Velykos prakvipusios apelsinmedžių žiedais

Mano pirmosios velykos be mano šeimos buvo kiek keistos, bet kita vertus labai smagios ir įdomios. Kas be ko marginti kiaušiniai vienas iš velykų atributų, todėl velykoms tiek aš tiek mano kolegės tautietės pamargino jų įvairiais natūraliais metodais. Gyvenant Turkijoje tenka prisiminti senovinius metodus kiaušiniams dažyti, nes kaip žinia Turkija muslmoniškas kraštas ir velykų išvakrėse tikrai niekas nepardavinėja dažų skirtų kiaušiniams dažyti. Taigi jau nuo užgavėnių ėmiau kaupti svogūnų lukštelius velykoms, o paskui drebančia ranka mėginau išmargini kiaušinius vašku, kad iš to mėginimo gavosi galima pamatyti vienoje iš nuotraukėlių.
Velykas šventėme pas mielą tautietę jos naujuose namučiuose, skanai ir kas be ko sočiai papusryčiavę, pasivaikščiojome aplink pilį ir taip vadinamą senamiestį, vėliau pakilome aukštai į kalnus, išsikepti mėsytės ant žarijų ir pasimėgauti siūlomomis pramogomis, čia pirmą kartą išmėginau keturratį, kad jodinėjo arkliu, o vėliau maloniai pavalgę traukėme dainas pradedant užstalės dainomis, baigiant religinėmis giesmelėmis. Gražios velykos. ALELIUJA.

Kulinariniai šedevrai Turkijoje

Šioje šalyje nereikia būti aukšto pilotažo kulinare, kad viskas pavyktu, bet didžiausias mūsų šeimos kulinaras yra mano brangiausias vyras, kuriam patinka gaminti ir mane stebinti savo šedevrais, o aš galiu nustebinti nedideliais šedevrais tortų srityje :) Ačiū mano babai už tortų tepimo ir gaminimo pamokas...
O dar labai malonus dalykas tas, kad daržovės čia visuomet yra šviežios ir skanios. Beje vakar teko gardžiuotis grybais triufeliais, kurių atsiuntė mūsų dėdulė. Tą dėdulę aš labai mėgstu, nes primena jis man mano šeimos vyrus, kurie ir medžiojo ir buvo puikūs grybautojai, gamtos ir istorijos mylėtojai. Dėdule ne šiaip iš kelmo spirtas, pusė Eregli muziejaus eksponatų priklauso jam, o tai tiesiog todėl, kad jis mėgsta balškytis po kalnus ir vis ką nors randa. Šiuo metų turi naują hobi fotografavimą, nors turi gerą profesionalų aparatą kaip ir priklauso fotografijos mylėtojui, tačiau didžiausias menas jam yra makro ir auto funkcijos... Įdėsiu keletą savo dedulės šedevrų, kurių temos ir yra gamta, nes jis gamtos žmogus :)

Jūros istorijos

Jūra man patinka be galo be krašto, kad ir kur ji bebūtų. Dažnai žiūriu į ją tiek iš namų pro balkoną, o kai liūdesys ir ilgesys užspaudžia širdį išsiruošiu ir artimesniam jūros aplankymui. Paskutiniu metu žiūrėdama į jūra vis prisimenu lietuvišką pasaką "Egle žalčių karalienė" gal ir neprisiminčiau jos taip dažnai, bet mama ją priminė ir vis minėdavo, kad ech tas žaltys manp vyras pagrobs jos dukrelę, o kai jis atvažiuos bus užkapotas dalgiais.
Nuo to laiko labai dažnai permastau šią pasaką, ne tiek jos siužetą kiek, ką visgi šia pasaka mums norėta papasakoti. Galgi nuo seno broliai lietuviai gailisi sesučių, kurių nereikia gailėti, o jų vyrus yra gatavi užkapoti tik šiomis dienomis dalgius pakeitė liežuviai ir kartkartėmis kumščiai. Žiūrint į jūrą manyje dažnai pabunda Eglė, besiilginti savo krašto, savo artimų, bet pamastau ar nebus taip, kad jau ir pati tapau svetima tam ką palikau. Kaip toj pasakoj pažadėka man tai, ko nepalikai namuose... Kažkokia pasakų nuotaika man, bet kartais ir jų reikia...
Grįžtant prie jūros temos šiandien išėjome su mano naująja giminaite rytiniam pasivaikščiojimui, kas beje čia yra laikoma sportu (man asmeniškai tai ypač juokinga, bet mano pomėgis pasivaikščioti sutampa su naujosios giminaitės sportu, todėl viena kitaip palaikydama kompaniją viena iš mūsų sportuoja, o kita pramogauja). Pasivaikščioję, pasirankioję akmenelių jau sukome namo. O pakeliui tikrai netikėtą (bent jau man) reginį apturėjome. Sėdintį ir į jūrą bežiūrinti bei bedūmojantį jaunuolį pastebėjome jau ateidamos. Pagalvojau tu0omet, va ne aš viena ateinu išsiliūdėti prie jūros. O grįžtant jaunuolis sėdėjo vis ten pat, bet jau su turkišku (tikiuosi, kad turkišku) styginiu instrumentu saz ir traukė neįtikėtino graudumo meilės dainas jūrai... Su naująja giminaite nutarėme jog matome ką tik saudaužytos širdies šeimininką, o tada man šovė mintis, kad ko gero lietuvis pasiimtu butelį kokio stipraus gėrimo, išgėręs tą gėrimą duotų kam nors nosin ir ko gero pasijustų geriau, bet tikriausiai nedainuotų meilės dainų vienas pats sėdėdamas prie jūros...
Jausmingi tie turkai...

Meras į namus

Taigi rinkimams pasibaigus, sulaukėme žinių kas tapo mūsų miestelio naujuoju meru. Taigi nuo šiol Side vadovaus AK parti atstovas Kadir Uçar. Beje po rinkimų meras ir pats džiūgaudamas važinėjosi po miestelį su savo rėmėjais ir mojavo visiems rinkėjams ir ne tik rinkėjams. Štai dabar jau ir laukiame kada mūsų miestelis ims keistis ir gražėti, nes ponas Kadir jau yra buvęs meru ir visai neblogai sukosi, bet praėjusius rinkimus pralaimėjo, o iš jo valdžią perėmęs meras buvo visiškas nevykėlis per ketverius metus nieko net pajudinęs aplinkui.
Tai taip pasibaigė visas rinkimų vajus, naujoji valdžia tikėkimės ras būdą gauti pinigų tuščiam ir skylėtam Side savivaldybės biudžetui. Beje Sidė liko iškritusi iš tos tendencijos, kad pajūrio regionas yra grynai CHP rėmėjai.

Savivaldybių rinkimai Turkijoje

Štai ir sulaukėme tos nakties, kai išaiškės kas vadovaus Turkijos savivaldybėms ir provincijoms. Tiek priešrinkiminis laikotarpis, tiek patys rinkimai vis dėl to yra šioks toks fenomenas lyginant su Lietuviškųjų rinkimų tradicijomis, reklama ir netgi dalyvavimu. Šie rinkimai taip pat galimybė pasitikrinti savo pozicijas šalyje.
Beje Turkijos piliečiai yra neabejingi politikai ir juo labiau rinkimams ko deja negalima pasakyti apie Lietuvos gyventojus. Čia paprastai dalyvauja apie 90 procentų asmenų, turinčių balso teisę.
O priešrinkiminis laikotarpis įneša mugės nuotaiką jei gyveni mažame miestelyje. Norėčiau apžvelgti kokios yra pagrindinės priemonės politiniam marketingui ir kokiomis dovanomis siekiama palenkti balso teisę turinčius rinkėjus.
Pirmiausia kas man krito į akis tai tokios vėliavėlės, kurios primena mugės dekoracijas, tačiau kas be ko yra su partijų simbolika ar kandidatų portretais. Šiomis vėliavėlėmis puošiama ta gatvės atkarpa, kurioje yra partijos rinkimų štabas (seçim bürosu). Beje štabas nėra koks tai kabinetėlis kur susėdę žmonės strateguotų ar kažkaip viskas atrodytų be galo politiškai rimtai. Mano akimis tai tiesiog arčiau arbatinės principui, kur gali užsukti paskaityti laikraščius, atsigerti arbatos, pavalgyti (beje viskas čia nemokamai), tada jei yra kokių nors darbų tau koks biuro darbuotojas gali jų užduoti, kad ir skrajučių išnešiojimas ir pan.
Didžiausias stebuklas man pasirodė autobusiukai apklijuoti kandidato nuotraukomis, kokiu nors skambiu šūkiu ir užkrautos kolonėlės plyšaujančios kokią nors dainą iš pradžių man rodės, kad tai tik kažkokia muzika, bet paaiškėjo, kad tai dainos apie tuos kandidatus arba apie partijas, kurioms jie atstovauja, dar iki dabar sukasi vieno iš kandidatų daina (ach mūsų meras, ach darbštuolis). Beje tie autobusiukai lėtai lėtai važiuoja visomis įmanomomis gatvelėmis ir plyšauja siaubingu garsu, todėl po kiek laiko tai ima erzinti ir kas baisiausia įkala tau kokios partijos vardą į smegeninę.
Priešrinkiminei kampanijai dar būdingos visokios dovanėlės ir renginiai gatvėse ar dar kur. Tarkim pas mus į kiemą buvo atvykęs vienas iš kandidatų, norėdamas pasisakyti, atsivežė virėjų, pavaišino nemokamai žmones, pakalbėjo apie savo programą ir panašiai. Be to jau anksčiau rašiau apie savo dalyvavimą moters dienos renginyje. Gretimo miesto neturtingiesiems partija dalijo aukso „ketvirtukus“ (specialaus formato aukso gabaliukai, kuriuos supirkdami aukso prekeiviai moka kaip už aukso grynuolį pagal esamą aukso kainą rinkoje, šiuo metu toks ketvirtukas apie 160 lt.). Kas gavo tiesiog kokį niekutį namams papuošti. Aš asmeniškai gavau kojines, kitą dieną radau gvazdikų, dar termometrą magnetuką.
Na ir šiaip mėgstamos rimtos dovanos ne tik šiaip dovanėlės stiprinančios draugystę. Vienas mūsų kaimelio kandidatas padovanojo visam kiemui trinkeles, kuriomis būtų galima ištiesti tuos likusius žemės plotukus, kur parkuojami automobiliai. Dar kaimuose dovanoja skalbykles (bet, kad ten nėra vandentiekio tai... nors čia kaip motyvacija, balsuok už mus ir galėsi naudotis skalbykle, ištiesim vandentiekį).
O kalbant apie pačius partijų planus, tai jie susiję su ketinimais kažką naujo pastatyti, taip po kiekvienų rinkimų pridygsta visokių parkų ar centrų ar dar dievas žino ko, o kadangi svarbiausia statyti (nes taip daugiausiai pinigų galima prasiplauti), tai po kiek metų tie nauji pastatyti, parkai, centrai tampa nušiurusiais vaiduokliais, kuriais niekas nesirūpina.
Tai va, o partijų Turkijoje yra gyvas galas kaip ir priklauso didelei valstybei. Tačiau galima išskirti tokias pagrindines partijas tarp, kurių ir vyksta konkurencija šiomis akimirkomis, skaičiuojant balsus:
AKP (Teisingumo ir prisikėlimo partija) – ideologija: proislamiška už ekonominę plėtrą.
CHP (respublikos žmonių partija) – prokemalistai (čia pagal Kemal Ataturk, kuris perdetia sudievintas), savotiški socdemai.
MHP (Nacionalistinio judėjimo partija) – nacionalistai.
DTP (Demokratinės visuomenės partija) – kurdų, už socialinę lygybę.
DSP (kairioji demokratų partija) – socdemai.
Yra dar daug gaug kitų partijų partijėlių.
Taigi daugumoje Turkijos provincijų pirmauja proislaminės partijos AKP kandidatai. Yra keletas tokio pasirinkimo priežasčių viena, juos renkasi religingieji, o kitas atvejis, kad juos renkasi prieš rasizmą ir nacionalizmą nusiteikę piliečiai. Antroji pagal populiarumą liko CHP ir trečioje vietoje MHP.

Lauktuvės iš Kaş

Gana netikėtai mano brangiausiąjam atsirado reikalų mano viename iš mylimiausių Turkijos kampelių KAŠ'e. Kaš išvertus iš turkų kalbos reiškia antakis. Iš esmės pats geografinis Kaš išdėstymas labai panašus į antakį. Tačiau man kaip lygumų pelei lietuvei Kaš yra viena nuostabiausių gražiausių mano matytų vietų.


Buvęs žvejų kaimelis tapo jaukia priebėga ramybės ir gamtos grožio išsiilgusiems žmonėms iš viso svieto, bet ši vieta yra be galo pamėgta turkų ir anglų. Nemažai nuo didmiesčių ir stresų pavargusių verslininkų ar šiaip protingų turtingų turkų čia įsikuria likusiam gyvenimui, todėl miestelyje jaučiama kiek kitokia atmosfera nei bet kokiame kurortiniame miestelyje. O beje ten apatiniame desiniame kampe mums mojuoja Turkijos kulturos ministras, kuris ten lankesi ta pat diena kaip ir mes :)


Visas miestelis išsidėstęs kalno pašlaitėje, nors Kaše ir nėra didžiulių paplūdimių, nėra didžiulių viešbučių kur masiškai būtų vežami turistai, todėl vietiniai žmonės yra malonųs, archtektūra unikali, o neišpasakytas jaukumas taip ir užkeri noru pasilikti su visam. Kaš nuo Antalijos nutolęs per tris valandas kelionės automobiliu, nuo Antalijos kelias vingiuotas, kalnuotas, miškuotas su ožiukais, avinukais, mažais kaimeliukais ir mažais miesteliais pakeliui. Vien pati kelionė man jau labai maloni (tiesa tiems, kurie turi problemų važiuojant automobiliu šios kelionės turėtų nekęsti). Štai ir įdėtoje nuotraukoje akimirkos ir kadrai iš kelionės automobiliu. Tiesa visas grožis prasideda jau palikus Kemero apylinkes. Kažkaip pagaliau pajutau kvepianti gaivų pavasarį.

Na kadangi buvo prašymas kuo daugiau nuotraukų ir kuo mažiau beletristikos, tikiu, kad norisi paganyti akis po mano mėgstamiausią kampelį, tačiau galiu galvą guldyti, kad pasijusti taip kaip Kaš'e Turkijoje labai sunku, tas jaukumas, ramybe ir gamtos grožis mane apžavėjęs nerealiai.

Be to mylintiems gyvunus Kaš tikrai labai patiks, dėl to, kad mieste ypatingai rūpinamasi gatvėje gyvenančiais gyvųnais ir sakyti, kad jie gatviniai tikrai netiesa, tiesiog visas Kaš yra jų kiemas, kiekvienas šunius turėjo po numeriuką ausytėje, visi jie yra paskiepyti, prižiūrimi, nepikti ir sakyčiau be galo draugiški, taip visai kelionei mes įsigijome bičiulių, kurie mūsų nepaliko, kad ir kur bebūtumėm ėję. Ko gero tai ir tebuvo vieninteliai ikiruoliai priekabos visame miestelyje, bet nepiktybiniai.

Side - ką pamatyti galima šiandien

Kelionę pradėkime nuo šiuolaikinio objekto Sidėje, tai didžiulė vėliava, kuri vietinaims ir svečiams tapo puikiu orientaciniu objektu.

Pirmasis istorinis objektas, kurį sutiksite yra rekonstruotas nekropolio mauzoliejus, salia galima pamatyti kapu (sarkofagu) dangciu likučių, nekropolis kaip ir įprasta tais laikais buvo įkurtas už miesto sienos ribų. Manoma, kad šis mauzoliejus galėjo būti pastatytas antrame Side klestėjimo etape tarp V - VI a. pr. Kr.

šio objekto kaimynystėje gerai pasižvalgę rasite ir turistų informacinį centrą, kuriame galima pasiimti nemokamos medžiagos apie regioną ir ką galima aplink aplankyti. Ir kas be ko žemėlapių. Žygiuodami toliau, blaškytis nereikia, tiesiog kelionė pagrindiniu keliu, priesite ir miesto sienas ir patį senamiestį bei visas grožybes, kurias verta aplankyti. Štai apačioje matote kaip viskas atrodo, pasirinkite šalia esanti gal ne visai patogų takelį, bet bent jau saugesnį, nes gatvė vietomis labai siaura, o turkams pėstieji yra tik kelyje besiblaškantys kėgliai.

Na štai ir priėjome keletą objektų, vienas jūsų matomų yra Nimfėjas, o kitame kadre užfiksuota kolonų gatvė, vedusi iki Vespiano paminklo ir Amfiteatro.

Nuklydus iš pagrindinio takelio, galima keliauti pramintais ir gal kiek nepatogiais takeliais, tačiau Side tuo ir ypatinga, kad čia turistui nėra apribojimų "neliesti eksponatų rankomis", man asmeniškai labai patinka liesti, todėl aš visuomet su malonumu pačiupinėju, pasikarstau na ir kas be ko pafotografuoju detales. Ne tokiais gražiais ir patogiais takeliais keliaudami jūs rasite ir buvusią ligoninę, miesto agorą, bazilikų, pirčių ir kas be ko tiesiog paprastų namų ir gatvelių likučių.
Taip pat Šalia amfiteatro rasite muziejų, kuris įsikuręs buvusiose pirtyse. Netgi nenuklystant nuo kelios sėkmingai ir patogiai galite grožėtis įvairių statinių paminklais, visko nepasakoju kas kur, kad būtų ir patiems kuo pasidomėti.

Čia ir paliksiu jus su pasakojimu gal pratęsiu ir papildysiu jei sulauksiu kokiu konkrečių pageidavimų ir pastabų. Tikiuosi ši Side dėlionė nors kiek palengvins jums būsimas keliones :). Oi ir kaip gi aš pamiršau mūsų kaimo pasididžiavimą Apolono šventyklą, tikrai nuostabu ten sulaukti saulėlydžių.

O geras ore

Šiandien visiškai katiniška diena, kai šildomės balkone prieš saulutę.

RINKIMAMS ARTEJAN

Taip jau viskas susikloste, kad isgyvename ne tik pavasari, bet ir labai idomu priesrinkinimini laikotarpi Turkijoje. PAzadu detalesni reportaza apie Turkisko politinio marketingo subtilumus pateikti veliau, o siai dienai maza apzvalgele kaip atrodo moters diena artejan rinkimams. Taip jau susikloste, kad musu kaimynas yra vienos turkiskos partijos MHP remejas, taigi viena diena gavau toki tai nuostabu kvietima pamineti moters diena. O kita diena sulaukiau musu mielosios kaimyneles su klausimu ar as rytoj vyksiu, na kai ji apreiske, kad is namu pasiims iki namu parves, pamaniau, o kodel ne, juk ne ka veikiu, paziuresime ka ten parodys, tiesa sakant tikejausi labai jau tokio partinio susiburimo su kokiu nors geliu padalinimu.
Tiesa, geliu buvo, ir sausainiu buvo ir torto buvo ir muzikos buvo, be kalbu kas be ko neapsieita, bet kokia laime, kad mano turku kalba taip toli netraukia, kad suprasciau ka peza politikai, taigi Dede kandidatas viska jausmingai isreke, kazka kalbeko apie nieksus norincius uzstatyti miesto pliaza viesbuciu, o juk tai pliazas miestelenams. Whatever, neturiu balso teises, nedomina ar jis tikrai ka nors gero pakeistu musu kaime.
Beje visas veiksmas vyko Side Princes hotel, todel teko proga pamatyti kuo grozisi turistai atostogaudami ir tikrai nuosirdziai susipavydejau, kad vaizdas is vidinio kiemo yra tiesiog nuostabus. Restoranelis toks padevetas, bet svarus ir tvarkingas, susedus teko susipazinti su visu bureliu kaimyniu, kuriu iki siol nepazinojau, tai toks mazas pastebejimas, kad puse mano naujuju kaimyniu turi ta pati varda, puiku niekada nesumaisysiu poniu vardu.
Taigi buvome pavaisintos uzkandziukais ir sultimis, po jausmingos dedes kandidato kalbos, jis pats savo rankomis iteike Gvaizdikus kiekvienai moteraitei, o as kaimynei spejau snipstelt, kad pas mus tulpes dovanoja, ji nustebo pasirodo Turkijoje tulpes labai brangios geles. (Sioje vietoje toks idomus paradoksas, turkai pabrezia, kad tulpe yra is turkijos kilusi gele, ir auga jos siuo metu kuo puikiausiai, tai kodel jos tokios brangios?).
Po geliu toks Turkiskas "Laimutis Purvinis" uzgrojo trim tara rim jonika ir dauguma moteriskiu puole scenon trepseti ir trepsejo, kol vel pertrauke sia visa puota kazkokia mini kalba ir mazytes mergytes sakomas eilerastukas, tada vel Laimutis purvinis ir trepsincios viesnios.
Veliau buvo mano akimis labiausiai vykusi visos popietes dalis - magu pasirodymas, pasijutau kaip vaikysteje buvo idomu ir linksma, tikrai ziurejau issiziojusi ir pasidziaugiau, kad vis del to issitempiau is namu, kad ir i partijos rengta svente, visa popiete vainikavo raudonutis, keturiu aukstu tortas (labai jau panasus i veseilini, bet BUVO TIKRAS, tik nelabai skanus). Taigi veliau ilgai ir laimingai grojo Laimutis purvinis, o babces trepsejo, vaikai trepsejo, vis gi sugeba jie stebinti savo pajegumu ir nekompleksavimu sokti, isivaizduokie blaivius lietuvius sokancius (jei jie ne koks sokiu ansamblis) kazkaip nesukuria tokio paveikslelio mano fantazija.
Aha ir visa popiete, kuri eme vakareti vainikavo SERDAR ORTAC pasirodymas ( cia toks Turkiskas Zvonkus arba kazkas panasaus POP Zvaigzdute), kuris buvo NETIKRAS :D ta prasme jo antrininkas, bet siaip visai smagus pokstas :) Tai tiek, o po viso ko mus parveze namo iki pat duru, taip, kad svente nemokmai kartais ne pro sal, o jei ji butu dar ne politine gal patikeciau, kad Turkai visgi moka svesti...

Gimtadienis - NSO Turkijoje

Gyvenimas naujoje salyje yra issukis ne tik man, bet ir mano naujajai seimai ir kas be ko vyrui. Niekada negali zinoti kur islys koks kulturinis skirtumas, gimtadienis buvo viena tu progu. Gimtadienio svente Turkijoje galima pavadinti Neatpazintu Sventimo Objektu (NSO). Tiesa, maniskis buvo Atpazintas sventimo objektas, nes pries tai teko pamatyti kitu gimtadienius ir pasibaiseti tokiomis NESVENTIMO tradicijomis. Pries kelis menesius buvo mano naujosios giminaites (vyro sesers) gimtadienis, kaip jis atrode? Tevas net pamirso, kad gimtadienis, mes irgi kazkaip vakare prisiminem, tai islekem nupirkti torto, o kai pirkom torta sakau ka dovanu pirksime, mano klausimas liko nesuprastas, tuomet privierciau savo vyra nupirkti seseriai geliu. Ir... ir viskas suvalgem po gabaleli torto ir stai svente baigta.
Taigi kulturineje gimtadienio sventimo sanduroje noriu pasipasakoti apie savo pirma gimtadieni Turkijoje. Jau pati gamta pasistenge padovanodama pacia nuostabiausia, vasariska diena, ta proga turejau ir susitikima del darbo, kuris buvo malonus ir idomus, o sulaukus vakaro, sulaukiau ir puokstes mano taip mylimu turlpiu. Tuomet issiruoseme is namu i koki jauku restoraneli, toki ir radome, atitinkanti mano reiklavimus, didziuliai langai, vaizdas i upe ir tilta. Taigi penas ne tik skrandziui, bet ir akims, kurias tiek as tiek mano vyras megsta paganyti i praeivius, taip beganydami akis, priciupome viena drauga, kompanija tapo didesne, sukirte savo patiekalus, patraukeme i cukraine (Turkijoje vadinama Pastane), kurios buna daznai irengtos kaip kos geras restoranas, cia prie musu kompanijos prisijunge dar viena pazistama, taigi tortas nors ir be zvakuciu buvo sukirstas smagiai ir skaniai.
Taip cia niekas nesaukia Valio, nekilnoja tiek kiek tau metu, nedovanoja dovanu, negeria sampano, bet vis tik man patiko mano kiek kitoks gimtadienis kiek kitaip.

Mano simtas pavasariu

Po ilgu pasisaldymu namuose, savo kaulus (ir viena kita dar lietuvoje uzkaupta lasinuka) istempiau i lauka, viena is priezasciu buvo darbo pokalbis, kuris nustebino mane, o kita priezastis neapsakomai puikiai atrodziusi diena. Taigi, kad kelias butu ilgesnis ir tureciau laiko atsilti bei pasigereti ateinancio pavasario ypatumais, nusprendziau aplankyti svo brangiausiaji jo darbo vietoje, apsikeisti sekmes linkinciais bucinukais ir keliauti i darbo pokalbi.

Tiesa sakant eidama buvau nusiteikusi skeptiskai, nes darboviete labai idomi - ligonine, o as su ligoninem nelabai ka bendro turiu, nebent savo baba, kuri buvo greitosios pagalbos medike. Mano ir ligonines bendri reikalai pasirodo yra mano zinomos kalbos.
Tiesa, ir vel pasimoviau ant Vokieciu kalbos, kurios nenaudojau jau turbut kokius seserius metus. Bet is to strioko, kazkaip atsiriso mano turku kalba, taigi ziemos menesiai praleisti prie televizoriaus ziurint visas absurdiskas turkiskas laidas kaip maisto gaminimo konkursai ar nuotakos uzsienietes realybes sou (kuriame beje dalyvauja ir Lietuvaite) nenuejo suniui ant uodegos, sekmingai pakalbejusi ir sulaukusi sveikinimo del priemimo patraukiau namo, o pakeliui ...
radau simta pavasariu, kokie ziedai speju, kad tai gali buti migdolas arba abrikosu medis, bet man taip panasu i obeli ir taip be galo zavingai pavasariska, tikekimes mano darbo pokalbiai kaip ir tie ziedai atnes man graziu vaisiu, o su ta viltim, kad issipildytu norai, einu paleisiu aitvara...

Pavasario laukimas

Salta, labai labai salta, paciai sunku patiketi, kad gyvenant Turkijoje tenka kartoti SALTA, si zodi kuo puikiausiai istaria ir mano vyras, bet tik del to, kad man tenka ji taip daznai kartoti. Dar jeigu kambari prisisildai kondicionieriumi ir rodos butu galima gyventi, tai nieko ner baisiau, kai prireikia nubegti pas nykstukus, o cia ne Lietuva, "gyvatuku" niekas nepasildo to kambarelio...
Stai kepem blynus, varem ziema is kiemo, auginom svoguna, kuris pranasauja pavasari, bet ziema kaip nesijudina is musu krasto taip nesijudina. Tiesa, turkiskoji ziema be sniego ir atrodo ji visai neziemiska, bet tas saltis namuose, dar labiau ziemiskesnis nei jusiskiuose. Siandien pusei dienos saule iskiso savo snapa is po debesu sluoksnio, todel teko proga siek tiek pasildyti kaulus ir pasidziaugti ramunemis.