Atrodo kuo ilgiau gyveni, tuo sudėtingiau viską papasakoti, dauguma stebinusių reiškinių tampa tiesiog kasdienine rutina. Jei prieš keletą metų gužčiojau, kilnojau antakius iš nuostabos, "purslojausi" savo nustebimais, dabar vis paprasčiau ima viskas atrodyti, o nepatogiai pasijuntu pamačiusi benamius Lietuvoje, "mėlynanosius" ir geriamo paprasto vandens kainas Lietuvos viešo maitinimo įstaigose.
Vis dėl to pasakyti, kad Turkiją aš pažįstu visiškai negaliu, o juo labiau to pasakyti apie šios šalies žmones, teko sutikti nuostabių, bet ir keistų, įdomių, pakvaišusių. Kaip ir kievienam šio nuostabaus Pasaulio kampelyje, čia gausu visko, gal kiek gausiau nei kitur, kur man teko iki šiol pabuvoti.
Iš dalies man patinka šios šalies ir jos žmonių nenuspėjamumas, jie gali būti nuoširdžiai paslaugūs ir įkyrūs smalsuoliai, bet dažniausiai nepaliks tavęs vienos ar vieno. O kur dar visa tradicijų įvairovė. Turkai dažnai didžiuojasi, kad šioje šalyje per vieną dieną galima patirti visus keturis metų laikus, na ir tai ko gero tiesa, kai Antalijoje atšyla oras, pavažiavus į kalnus tik už poros valandų dar galima sniego gniūžtemis pasimėtyti. Aš pridėčiau, kad per vieną dieną šioje šalyje galima pralekti tarsi laiko mašina. Klajokliai jorukai, kurie gano gyvulius, nuolatos kilnojasi, gyvena kalnų slėniuose ir viskas pas juos taip natūralu, ko gero taip senoviška, kad kartais bežiūrint sunku susivokti, kad civilizacija mus nubloškė taip toli. Tada iš Turkijos rytų gilumos tenkinama paauglė nuotaka, bijanti pasipriešinti tėvų valiai, garbės žmogžudystės ir t.t. Rodos visa tai vyksta kažkur toli, kažikur toli seniai Viduramžiais, bet labai liūdna, tai vyksta dabar XXI amžiuje, čia pat Turkijos Respublikoje, tiesa turkai nacionalistai tuo paskubės iškilmingai "nuteisti" taip elgiasi tik kurdai.
Štai dar vienas didelis Turkijos skaudulys, etninis nesutarimas, dažniausiai visa kas blogo šioje šalyje kabinama ant "kurdu" sprando, jokiu būdu nepateisinu terorizmo, bet nepateisinu ir to siauro pseudo nacionalizmo šioje šalyje, kur kai kurie tikrai perspaudžia tatuiruodamiesi M.K. Atatiurko parasa, o kur dar visi kiti "grožiai" randantys terpe socialiniuose tinkluose.
Gyventi Turkijoje - iššūkis, kartais labai malonus ir mielas, ypač ankstyvą pavasarį ir vėlyvą rudenį ir labai itin nemalonus per vasaros karščius ir žiemos liūtis. Ko gero kartais piktintis, burnoti ir kitaip reikšti savo nepasitenkinima - natūralu, taip man nutinka vasarą ir žiemą, kai tenka būti įkalintai namuose.
Kartais labai džaigiuosi, kad esu kur esu, nebūtinai, kad tai Turkija, bet del to kaip ir ką gyvenu ir išgyvenu. Teko mokytis gamintis varškę, išmokau gaminti sviestą, marinuoti alyvuoges, auginti rozmarinus ir bazilikus, pasodinti citrusai auga ir laukiame jų vaisių. Gyvenimas nuostabus, tik tada kai jį gyvename, kai jš galime sau leisti gyventi, o aplinkybes imti pakreipti savo naudai.
Šia pozityvia gaida ir noriu užbaigti, GYVENKIME, kad ir kur bebūtumėm, kad ir kur mūsų namai bebūtų.
