Ženklai, atstumai ir kelio nuorodos

Nežinau ar jums kada teko klausti kelio pas turkus, man teko, kelis kartus abu juos pasiklydau, po šių "linksmų" nutikimų priėjau tokių išvadų:

a) jeigu klausi ne turkų kalba tikimybė, kad surasi ieškomą objektą - 10 procentų ir tie patys ko gero tik kažkokio laimingo atsitiktinumo dėka. Tiesiog ši tauta linkusi taip padėti žmonėms, kad net nežinodami mėgins jums padėti arba net nesuprasdami jūsų klausimo jums visada sakys OK ir YES, nes NO jiems atrodys tiesiog nemandagu nors ir teisinga...

b) jų orientacija, atstumų jautimai ir vietų žinojimai neatitinka europietiško mastymo. Tarkime viena parduotuvė Antalijoje (o gal kažkur Side apylinkėse) reklamuojasi mus rasite už 500 metrų, o už šių metrų naujas ženklas apie kelis šimtus metrų. Kartais juokauju, kad kilometrus ant ženklų turkai turbūt sudėję iš nuožiūros :P

O nuotrauka viena iš iliustracijų apie mano pasakotą situaciją. Taigi iš šio ženkli jums turėtų būti aišku, kad WC yra apėjus iš kitos pusės rūsyje :) o gal tiesiog WC yra tas objektas po ženklu :)

Turkiškas marketingas

Jau daug dienų ir mėnesių gyvenu Turkijoje, prisipažinsiu jog ne visada suspėju jums papasakoti visas tas įdomybes, kurias pastebiu, bet šiandien kalbant apie turkus kilusius iš Konijos. Pastarieji žinoma garsėja savo religingumu bendrajame kontekste, o Antalijos kontekste kaip tie, kurie naudojasi rusaičių prostitučių paslaugomis. Na bet grįžkime nuo lyrinio nukrypimo apie Konijiečius prie turkiško marketingo ypatumų. Vienas iš smagių šios dienos nuotykių, mano kolega mestelėjo šią įpakuotą servetėlę su kontaktiniais duomenimis, o adresas kaip matote vertime ant nuotraukos... KIENO BEPAKLAUSTUMĖTE KUR, JUMS PASAKYS" iš esmės paėmiau ir keleto kitų kolegų paklausiau tai kur tas restoranas, niekas apie jį nebuvo girdėję :D Ach tas turkiškas tikėjimas savo tobulumu :D

Mūsų šeimai jau metai

Rodos ir gamta susimylėjo šią valentino diena, padovanodama mums gražaus šilto oro. Po praeitų metų oficialios santuokos įteisinimo ši diena visada mums bus ypatinga. Šiandien švenčiame pirmuosius oficialios santuokos metus.
Visiems linkiu meilės, mylėti ir būti mylimiems, žiūrėti į pasaulį per rožinius akinius ir nepasiduoti pilkumai.

Visus jus mylium bučiuoju ir siunčiu žiupsnelį saulės :)

Liepsnojantys vakarai

Nors ir vėsios dienos mus kankina, bet kartais padovanoja ryškių, gražių vakarų, teliko pakentėti vieną kitą savaitėlę, o iš tiesų tai bent kokias penkias ir tada galėsime suspėti vakarieniauti saulei leidžiantis, nes kol kas dienos trumpos, o dažnai ir apniukusios bei vėjuotos. Praėjusią savaitę likome atskirti nuo turkiško TV pasaulio, vėjas nusprendė, kad nuneš mūsų "lėkštę" gaudančią turkiškus kanalus, taigi iš pasaulio žinių sužinojome kas dedasi kaimyninėje Antalijoje, kur nejuokais patvinusi, kaip mūsų Rusnės gyvenvietė per atolydį. Natūralu juk šitaip pila kaip iš kibiro... Saulę paskutinį kartą mačiau sekmadienį ir šiandien penkias minutes, laukiu dienos, kai saulėta penkias dienas per savaitę, o dvi maloniai debesuota... Ech pavasari kur tu užtrukai...

Linkėjimai iš saulėtosios Turkijos

Daugumai saulėtoji Turkija, tai saulė, palmės, šilta viduržemio jūra. Štai tokius šiltus linkėjimus siunčiu jums aš iš vidurio Turkijos. Smagiai šalta nepasakyčiau, kad būtų didesnis skirtumas tarp Lietuvos ir Turkijos žiemą.

Gintarines vestuves - arba pacios graziausios mano vestuves

Šį kartą norėjau pasidžiaugti savo pačiomis gražiausiomis vestuvėmis (turint omenyje, kad jų būta ketverių su tuo pačiu vyru). Tikiu, kad kiekvienai nuotakai jos vestuvės yra pačios gražiausios, todėl jokiu būdu neteigiu, kad jos gražesnės už kažkieno kito. Šios mano mano vestuvės buvo pavadintos GINTARINĖMIS VESTUĖMIS ir buvo bent jau gražiausiomis man ir mano vyrui. 
Taigi po baisiųjų vestuvių Turkijoje, vis svajodavau ir planuodavau savo gražiąsias vestuves, tokias jas man pažadėjo mano vyras. 2009 rugpjūtį nusipirkome bilietus i Lietuvą, tada ir susivokiau, kad metas realizuoti savo svajonių vestuves. Svajonių tiesa būta daug ir įvairių, tik deja jos ne visada telpa į galimą biudžetą. Taigi derindama finansines galimybes ir svajones, padedama draugų kibau į darbą dar būdama toli.
Kadangi laikas, kuriuo planavome grįžti į Lietuvą buvo žiema, o jei tiksliau visai prieš pat kalėdas. Tapo aišku, kad per kalėdas švęsti vestuvių negalėsime, todėl beliko viena patogiausia data 2009 12 19. Taip jau pavyko, kad savo lietuviškąsias taip pat kaip ir turkiškąsias vestuves šventėme žiemą, gal dėl to, kad vasara mums pats darbymetis? O gal dėl to, kad mes vis ne kaip visi normalūs žmonės. Šiandieną galiu pasakyti, kad žiema - puikus metas romantiškoms, jaukioms ir šiltoms vestuvėms.
Tiesa vestuves šiek tiek stengiausi padaryti temines ir prikelti lietuvos auksą gintarą. Gyvenant Lietuvoje gintaras tarsi buvo močiučių papuošalas, nei kiek negražus ir nei kiek nebranginamas, tačiau išvykus iš Lietuvos… Tarsi kitoje šviesoje man nušvito gintaras, prisiminiau jo istoriją… 
Taigi pasaulyje žinomas šilko kelias ir gyvenu aš netoli jo, bet niekas nerengia Gintaro kelio ekspedicijų, todėl savo vestuvėse norėjau pabrėžti tautiškumą, Lietuvišką identitetą. Juolab, kad 2009 Lietuvos vardo tūkstantmetis. Taigi nuo ko mes pradėjome?
Į šventę visus pakvietėme interneto svetaine, kurią kiekvienas norintis ar norinti gali sekmingai susikurti, tik žinoma reikia nepatingėti. Aš pati užtrukau kokia savaitėlę, kol rezultatas mane galutinai patenkino. Štai taip atrode musu EL. kvietimas


Taigi kokia buvo gruodžio 19 - oji?

Jau šventės išvakarėse išsikraustėme į mūsų šventės vietą - viešbutį "Daugirdas" esantį Kauno senamiestyje. Ačiū mano mamai, šiame viešbutyje buvome apsistoję tiek šventės išvakarėse, tiek po šventės. Taigi mums dviems šventė prasidėjo jau išvakarėse. Jacuzzi, visiška ramybe, lengvas snaiguriavimas už lango. Tikra žiemos ramybė, tokia ji būna tik prieš Kalėdas. Žinoma dar vienas malonus susitikimas su bičiuliais, picos pavalgymas, tarsi kitą dieną mūsų nelaukia kažkas tokio ypatingo .

Taip praslinkęs vakaras, jautrus miegas, vis, tik tiek svajotos vestuvės jau čia pat, jau rodos jaučiamos...

Gruodžio 19 dienos ankstyvas rytas, dušas, švelnus vyro pažadinimas, pusryčiai drauge ir trumpas išsiskyrimas grožio procedūroms.

Savo grožį patikėjau kirpėjai Gitanai ir make-up specialistei Aušrai, esu labai dėkinga už tai kaip atrodžiau. Neturėjau laiko bandomiesiems, bet man pasisekė, kad tokio noro kaip išsiplauti galvą ar nusivalius makiažą persidažyti nebuvo. Ta diena man prabėgo kaip malonus renginys, kurį bus gera prisiminti dar ilgai...

O gal po baisiųjų vestuvių aš buvau tiesiog pozityvesnė, o gal tiesiog gerai nusiteikusi ir patenkinta, kad vestuvės yra tokios kokių būtent ir norėjosi, todėl nekreipdama dėmesio į smulkmenas leidau sau mėgautis švente. Vestuvės iš esmės ir turi būti šventė, o ne teatras giminėms, tiesa nesakau, kad šou elementų neturėtų būti.

Taigi po visų grožio procedūrų susitikome mūsų kambarėlyje, laiko dar buvo daug, todėl ramiai įsijungėme filmą ir smagiai sau leidome laiką... Kino klasika su Clint Eastwood... Nepajutome kaip praėjo laikas ir į mūsų kambario duris pasibelde musų fotografė Justė

Juste iamzino ne tik musu svente, bet ir ivairias sventes detales, prisipazinsiu, man detales yra visuma, todel labai smagu pasiziureti ka devejau, kuo avejau, kuo puosiausi ir kuo kvepejai ta ypatinga diena.

Tada tos valandos, kurios atrodė tokios ilgos prabėgo kaip akimirka su daug puikių kadrų, akimirkų, juoko, susitikimų, plepėjimų, karštos arbatos iš termoso, akimirkos prakartėlėje... Sušalome, vis tik - 16 nors ir saulėta, nors ir smagiai sniguriuojant, šalčio nepavyksta išvengti, mes juk grįžę iš šiltųjų saulėtųjų kraštų :)

Po fotosesijos su vyru grįžome į viešbutį, o svečiai pamažu ėmė rinktis į Perkūno namą, kuriame ir vyko mūsų vestuvių apeigos.

Taip šiek tiek netradiciška, kad nesituokėme bažnyčioje, bet šios apeigos man asmeniškai pasirodė prasmingesnės ir vertesnės dėmesio nei santuokos sakramentas bažnyčioje.

Visiems susirinkus susikibę už rankų įžengėme ir mes. Draugai, o tiksliau jų poros laikė iškėlę septynias juostas... Čia ir prasidėjo mūsų vestuvių magija...

Perkūno name, baltiškomis tradicijomis remiantis, vestuvių apeigos, ko gero tai yra butent ko visada norėjau, tik ne visada aiškiai suvokiau.

Viduryje menės kalvio nukaltame aukurėlyje pleveno ugnelė, šeima ir draugai, susibūrė ratu. Tiesa šios akimirkos man prabėgo kaip transas. Ko gero tą patį patiria nuotaka ir jaunikis žengdami prie altoriaus, tai momentas, kai galutinai pasižadi būti kartu, kol mirtis išskirs...

Visas apeigas atliko nuostabi Trinkūnų šeima. Sunku net papasakoti kaip viskas vyko, tiesiog užkalbėjimai, palinkėjimai, nuoširdūs patylėjimai, druskos bėrimas į ugnį, mūsų rankos surištos austa juosta, kurioje senolių linkėjimai. Rugiai pabirę ant mūsų, kai mus vedė Inija, tiesa todėl vestuvės ir vadinamos vestuvėmis, kad jauniejie vedami tris kartus apie ugnį. Medaus ragavimas. Giros gėrimas iš vieno indo. Nuoširdi visų šiluma ir mūsų džiaugsmas - tai ir yra vestuvių stebuklas.

Po ceremonijos visi susirinkome į viešbutį pakelti po taurę šampano, paskanauti turkiškų saldumynų ir kas be ko pasidalinti šventės džiaugsmu. Neįtikėtinai greitai prabėgo valandėle skirta pasibuvimui su bičiuliais. Daug sveikinimų, šiltų linkėjimų, džiaugsmo. Smagių, linksmų dovanų, tarkime dabar mes turime savo šeimos antspauda ir fotolinkejimų knygą, kurią juokais vadiname draugų katalogu.

Vėliau draugus pakvietėme paleisti dangaus žibintus ir visiems įteikėme po mažą padėkos dovanėlę su penkiais migdolais.

Išsiskirsčius draugams su artimiausiais nusileidome vakarienės, kuri nėra joks analogas būdingoms vestuvėms, tiesiog vakarienė, bendravimas, buvimas kartu, toks buvo mūsų tikslas, tikiuosi, kad visi brangiausieji praleido puikų vakarą kaip ir mes jį praleidome. Ačiū visiems kas buvote kartu.

Sildymosi ypatumai Turkijoje

Zinau, zinau, seniai lankiausi ir seniai rasiau, tiek daug nepapasakota, tiek daug neparasyti, pazadu pameginti pasitaisyti, bet tai kas praejo kuriam laikui palikime, sia akimirka salant namuose uzejo toks noras papasakoti apie sildymo ypatumus Turkijoje.
Visiems Turkija asocijuojasi su geru oru, sauletu dangumi, palmemis, persikais, apelsinais ir visu kitu geriu, kuris labiau budingas vasarai.
Deja, tuo metu, kai niekas cia neatostogauja (apart vokieciu pensininku) Antalijos regione tikrai negalima dziaugtis geru oru. Kokia visgi musu ziema ? Tiesiog salta ziema, na gerai ji be sniego, bet ir be sildymo.... Ech taip, nera cia stebuklingojo siltojo radiatoriaus ir juo labiau centrinio sildymo, o jei nenori savo gyvenamajame kambaryje ikurdinti peciuko, populiariai zinomo kaip "burzuika" teturi viena pasirinkima kondicionieriu, kuris deja nukritus temperaturai zemiau 10ies laipsniu nelabai turi dideli skirtuma.
Beje turkai tikrai labai megsta "burzuikas" cia jos vadinamos SOBA, daznai ikurdinamos dideliame kambaryje kur telap visa seima, kur ikurdinamas ir TV, o dar daznai Turkai pasidziaugia kaip vis tik smagu, kad ant sobos galima ir arbatos issivirti ir borek (pyrageliu) issikepti, kastonu pasikepinti... Sakyciau gal ir gerai jei gyveni ne bute, tiesa kiekvienas turkiskas butas turi isejima sobs kamineliui, taigi nesedima kaip pirkioj dumineje, taciau... Ryskus ziemos kvapas vis del to dumu....
Vis tik siomis dienomis imu suprasti koks geras daiktas yra gumine pusle pripildoma karsto vandens arba toks puikus isradimas kaip elektrine paklode, kuri tau pasildo lova pries gulantis i ja :)
Dar puikus atradimas - vilnoniai apatinai, kuriu Vidurzemio juros pakranteje nerasi ne su ziburiu, mat cia nesniga. Is esmes sniegas keistas motyvas, turint omenyje, kad namai ziemos sezonu cia saltesni nei laukas... tad esu tikra jog vilnoniai apatiniai turetu didele paklausa ir kas be ko butu smagiau juos deveti, kad nereiketu apsisluoksniuoti penkiais imanomais sluoksniais drabuziu.
Ir dar............ ziema cia tai lietus, lietus ir dar karta lietus, taip primena Lietuva :) tik siems lietums labiau tinkamas liuties apibudinimas, o daznai ir audros... Ech jau laukiu siltu dienu.... Rodos sestadieni turesime sioki toki atsilima 16 laipsniu :)
Taigi tokios tai ziemos palei Vidurzemio jura prakvipusios dumais, kartais ir paskendusios juose bei persmelkots gelencia dregme... Nieko panasaus i sauletaja Turkija, kuria jus matote kelioniu agentutu plakatuose...

Ieskant kelio i namus

Sita savo irasa rasau tarsi pati sau, o gal kam nors kada nors pravers norint parsigabenti ne Europieti namo. Mano vyras toks netikes dokumentu tvarkytojas, kad tenka sudelioti dokumentu sarasa kaip koki pirkiniu sarasiuka. Taigi ko reikia Turkijos pilieciui norinciam atvykti Lietuvon tevynen pas savo geltonkase Lietuvaite:

Užsienietis, norėdamas gauti vienkartinę trumpalaikę vizą (C), vizas išduodančiai institucijai turi pateikti šiuos dokumentus:

• užpildytą nustatytos formos prašymą. Prašymas vizai gauti pateikiamas ne anksčiau kaip prieš 3 mėnesius iki prašyme nurodytos planuojamo pirmojo atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos;

• galiojantį kelionės dokumentą, kai jo galiojimo laikas ne mažiau kaip 3 mėnesiais ilgesnis už prašomos išduoti vizos galiojimo laiką; ty bilietus
  
  
• vieną 35 x 45 mm dydžio spalvotą nuotrauką, atitinkančią užsieniečio amžių; (del visa ko turekite daugiau nei viena foto ir butinai baltame fone, rodos tokie dokumentu foto reikalavimai Lietuvoje)
  

• Lietuvos Respublikoje galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, jei kitaip nenumato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos ar Lietuvos Respublikos teisės aktai; (keliones draudimas, kuris Turkijoje kainuoja 50 Liru)
  

• patvirtintą kvietimą, išskyrus atvejus, kai tokio kvietimo nereikalaujama*; (nesusituokusiems reikalingas iskvietimas)
  
  
• dokumentus, patvirtinančius teisę sugrįžti į valstybę, iš kurios atvyko, arba valstybę, kurios pilietis arba nuolatinis gyventojas užsienietis yra, arba teisę vykti į trečiąją valstybę ; (taip mandrai pavadintas PAsas).
  
  
• notarine ar jai prilyginta forma patvirtintą įgaliojimą, kai užsieniečio vardu prašymą išduoti vizą pateikia įgaliotas atstovas;
  
  
• prireikus – kitus dokumentus, patvirtinančius numatomo apsilankymo Lietuvos Respublikoje tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje metu ar jų teisėtą gavimo šaltinį, turimas lėšas grįžti į valstybę, į kurią užsienietis turi teisę vykti; (saskaitos ataskaita, kad kiekvienai dienai butu po 40 euru, viesbucio rezervacija)
  

• dokumentus, patvirtinančius konsulinio mokesčio sumokėjimą arba atleidimą nuo mokesčio. (Ambasadoje sumokamas 60 Euru mokestis)
  

kaip ir viskas galima prideti dar visokiudokumentu kaip bonusiuku, kurie nemaiso, o tik padeda.

Tegu kraujas liejasi laisvai

Darbas Ligonineje... Zinote, vis del to reikia buti savotisku iskrypeliu, kad darbas ligonineje nebutu slykstus ar nemalonus. Zinoma zmogus kaip ir "suo kariamas pripranta", todel kraujas, nervai, venos, sausgyles, zaizdos, skausmas ir visokie panasus reikalai man tapo tokia nejautria kasdienybe... Juk tai tik darbas. Hehe o dirbant cia ypac nemalioniomis situacijomis prisimenu toki absurdiskai kvaila ir mano be galo megta seriala "Tegu kraujas liejasi laisvai"... Zinote ka, o kartais ligonineje kaip tame seriale visko pilna... Meiles tarp personalo, slaptu rysiu, gydytoju klaidu ir visokio kitokio velnio. Mano paskutine neitiketina patirtis buvo isvysti gyvo zmogaus gyvas zarnas...

O ko gero mes visi taip priprantame prie darbo ligonineje, kad jau ir norisi pamatyti visokiu tokiu dalyku. Taigi turejome mes toki pona pacienta, uzsienio pilieti. Gaila zmogus ligotas, o stai chirurgas perrezes minkstuosius pilvo audinius suprato, kad nieko nepadarys, ispuole is operacines uzsiruke, perskambino savo keliems draugams kitose ligoninese ir issiunte zmogeli, ir stai viena diena zmogelis sugrizo pas mus, pertvarstymui, o gi ka gi nagi. Viduriai tai atviri, mano laimei kita diena jis taip pat grizo pertvarstymams ir as pagaliau isvyday gyvus zmogaus vidurius, gyvai savo akimis. NE taip jau baisiai atrodo kaip baisiai visa tai skamba :) nieko slykstaus ir nieko baisaus, bet patirtis idomi. Ligonine - geriausia gyvenimo mokykla.

STOP - Negalima

Po ilgo laiko uzsukau i savo apleista rasymu darzeli. Vakarai ilgeja, dienos trumpeja, viskas aplinkui pamazu rimsta, todel laiko prisesti ir pasidalinti viena kita mintimi ir vel pamazu atsiranda.

Siandien kazkaip aktuali tema, tai kas uzdrausta Turkijoje. Tarkime ne visi zino, kad Turkijoje yra draudziamas Youtube, be to neseniai toks likimas kuriam laikui buvo istikes virusu virtusi zaidima Facebooke, pusdieni isdidziai kybojo lentele, kad Turkijos respublika uzdraude si zaidima, nepamenu tik del, ko bet greiciausiai kas nors savo ferma pavadino Turkija ir priveise joje kiauliu :D Tik tokia piktadarybe kas nors ir galejo padaryti savo virtualioje fermoje. Dargi siandien nusprendziau pasieskoti muziskos ir pasinaudoti tokiu puslapiu kaip Last Fm. Na kas nors vel ka nors blogo padare Atatiurkui ar Turkijos respublikai.

Neitiketina Turkijos kysancio uzpakalio ir pasleptos makaules politika. O vartotojai tuo tarpu nors menkai ismanantys si ta apie interneta ir kompiuterius laisvai ir smagiai megaujais laiku youtube ar kur tik nori, nes kiekvienam draudimui yra apejimas ;)