Ko gero tai mano pirmoji ziema, kai nemaciau sniego, kai nuo slapdribos ar patezusio sniego sala kojos, ziema be brendzio ir karstos arbatos, nes cia ju taip daznai neprireikia. Tai pirma ziema be Lietuvisku kaledu, Lietuvisku nauju metu, ilgi menesiai be cepelinu ir
spirguciu su grietine. Tai pirma ziema, kai obuolius pakeite apelsinai, o stengiantis juos kuo greiciau sunaikinti, bet ne supudyti, tenka gerti svieziai spaustas ju sultis, kepti pyragus ir ieskoti nauju budu ka galima padaryti su apelsinais.
Tiesa griztant prie pusu temos, ju taip pat cia yra, bet jos kazkokios lyg ne tokios, todel visame sitame krastovaizdyje palmes man daug naturaliau atrodantis reikalas, kaip ir kokie istoriniai griuvesiai bei spalvotai skepetuotos musulmones, tiesa musu gyvenamoje vietoje tu skarotuju labai jau mazas skaicius.
Ilgiuosi gimtines, bet myliu ir sali, kurioje tenka gyventi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą