Braškių uogienė

Gyvenimas teka ramia vaga kaip gyvenome taip ir tebegyvename prie jūros, kurioje išsimaudžiau tik vieną kartą, kažkaip gyvenant šalia imi suprasti, kad vis tiek ji neišdžius už kelių dienų, o akis paganome jūros pusėn ko ne kasdien, mat vakarieniaujame mano taip išreklamuotame balkone (na gerai gerai, nekilnojamo turto jūros vaizdu, bet vis tik matos ta jūra ir dar toleriagams matos mūsų apgriuvęs antikinis teatras).
Taigi taip ir skaičiuojame dienas, nuo saulėtekio iki saulėlydžio, nuo darbo pradžios iki darbo dienos pabaigos. Retkarčiais, kai mano ir vyro laisvi rytai sutampa išsiruošiame kokiam piknikui ar dar kur nors. Vienas smagių rytų buvo puikūs vėlyvi pusryčiai atokiame ir ko ne tuščiame paplūdimyje, su šviežia duonute iš kepyklos ir kas be ko tradiciniais turkiškais pusryčiais į kuriuos įeina pomidorai, feta sūris, kuris čia vadinamas tiesiog Beyaz peynir (baltas sūris), agurkais, virtais kiaušiniais ir alyvuogėmis. Dar smagiau, jog paplūdimyje radome ir pavėsį, kuris leido mėgautis vėlyvais pusryčiais ir nesikankinti saulėje.
Kas dar?
Viskas iš dalies taip rutiniška, bet laiko tėkmę rodo, kad ir vaisių bei daržovių kaita, dėl didelės braškių gausos teko išmėginti braškinį tart, išvirti pirmąja savo uogienę (nors jos tik puslitris). Dar prie kulinarinių mano pasitaškymų yra puikūs nuostabūs šaltibarščiai, kurie tinka ir man ir mano vyrui.
Kartais mano vyras nusprendžia praskaidrinti mano kasdienybe išstimpdamas mane žiūrėti kaip jis žaidžia tenisą, tuo metu aš mielai skaitau knygas, todėl baigiu jau suskaityti, visas atsivežtas, taigi mieli draugai ir draugės, prašome susirūpinti Lietuviškos literatūros kontrabnda Turkijon :)

Arbatos piknikai

Gyvenimas prie jūros malonus tuo, kad vakarai čia visuomet romantiški, o vakarų romantiškumą mes pagardiname arbatos piknikais, pasiimame termosą su vandeniu, puodelius, šokolado ir susiradę kokią smagią ir gražią vietą mėgaujamės šiltu puodeliu arbatos ir puikiais vaizdais :)

Botanika ir turkai, kažkas nesuderinamo

Mano meilė biologijai pasireiškė jau nuo mažumės, o mano geriausias draugas senelis, su kuriuo leisdavome daug laiko yra tikras medžių, augalų, gyvūnų ir šiaip visų reikalų žinovas, todėl įprotis klausti ir sulaukti teisingo atsakymo man tapo lyg savaime suprantamu net tada, kai aš suaugau ir ištekėjus, mano senelį pakeitė mano vyras, kuris nuolatos yra šalia manęs, tačiau pamačiusi kokį nors naują augalą ar medį nesulaukiu jokio atsakymo apart tai medis, tai krūmas, tai žolė, tai gėlė.
O juk Turkijoje augalų įvairovė viršija VISOS EUROPOS augmenija sudėjus. Turkai be galo didžiuojasi tulpe ir teigia jog pastaroji buvo eksportuota į Europą taip ir tapusi Olandijos gėle. Kaip bebūtų gaila tulpės Turkijoje viena iš brangiausių gėlių, o ir darželiuose nelabai kas augina, todėl tulpės turkiškumas labiau istorinis nei realus, čia žmonės nemoka su jomis draugauti. Tikrai ne kiekvienas turkas išmano augmeniją, o iš dalies nenuostabu, nes mokykloje šiam dalykui nėra skiriama pakankamai dėmesio, todėl telieka džiaugtis jei turkas žino, kurioje vietoje širdis, plaučiai ir niekada nepasakys kur yra inkstai kepenys ir kokios jų funkcijos (jei jie ne medikai).
Na bet grįžkime prie augalų, galiu galvą guldyti, kad ne kiekvienas turkas žino kaip atrodo juodųjų piprų medis (medis nuotraukoje) ar gumos medis, o aš vis kankinuosi mėgindama sužinoti kokie medžiai ir augalai supa mane, štai ir dabar gatvėse žydi medžiai, žiedai kaip alyvų, o vasarą atrodo tie medžiai kaip akacijos ir suprask, kad nori :) O turkui visi medžiai yra medžiai be didelio skirtumo, kas apsunkina mano pažindinimąsi su turkiškąja botanika.

Apie Turkijos įdomybes

Kadangi turkaitės ir turkės labai mėgsta apkalbinėti, šio nesektino pavyzdžio įkvėpta norėčiau papasakoti keltą pastebėtų smulkmenų iš moteriškų aprangos ir savęs priežiūros temų pagvildenti. Pradėsiu nuo makijažo, dažniausiai jo arba nebūna visai arba jis mano nuomone būna kiek ryškokas ir kas be ko būtinai su ryšikiu rožiniu lūpdažiu. Niekaip negaliu suprasti ką tokio gražaus merginos ir moterys randa ryškiai rėkiančiose lūpose, man kiekvieną kartą jas matant taip ir norisi pasakyti, kad tik mano močiutė dažosi tokia gražia rožine spalva... Dar juo labiau jos mėgsta šviestinti plaukus, bet ironiška, kad juodi kaip angliukai antakiai nesudaro bendro vaizdo, taigi tos turkiškos dažytos blondinės labiau atrodo kaip su perukai, o jei dar su rožiniu lūpdažiu man primena rusaites atvažiavusias čia užsidirbti savo kūnu.
Kitas svarbus akcentas yra BŪTINAI juodai apvestos akys, dėl to gal nesiginčysiu, rudaakės visai puikiai išrodo, bet tarkim kai mane padažė vestuvems iš to turkiško grožio suvokimo ir man juodai apvedė akis ir mano manymu jos tapo kažkokios lyg mažesnes lyg kažkokios ne tokios, o gal dėl to, kad pas mus tai nė kiek nemadinga.
Kitas ryškiai pastebėtas bruožas - VIOLETINĖ spalva tiesiog klesti ir jų isitikinimu tai viena geriausių spalvų tinkančių dažytoms turkiškoms blondinėms. O man asmeniškai violetinė spalva asocijuojasi su senmergėmis ir laidotuvėmis...
Grįžtant prie pasigražinimo, reta turke turi ilgus nagus, darau prielaidą, kad tai susiję su religijos suformuota kultūra ir ilgi nagai jiems asocijuojasi su nesvarumais, nagų dailė manyčiau atrasta tik didžiuosiuose miestuose.
O kas dar man krenta i akis jų pomėgis nešioti sportinius batelius prie visko... vat tokios tos turčiankos :)

Pirmasis darbas Turkijoje

Nuo balandžio vidurio pasibaigė mano katino dienos, o tai tiesiogiai įtakojo ir mano pasipasakojimų sulėtėjimą. Tiesa reikėtų pradėti nuo pat pradžių kaip man sekėsi darbo ieškoti ir kaip gi susiklostė visi įvykiai, kad dabar esu vertėja ligoninėje. Taigi į darbo paieškas leidausi jau nuo vasario mėnesio, kadangi tai laikas, kai pamažu imama žvalgytis naujo sezono pusėn. Lietuviško įpročio vedina susiradau visus įmanomus viešbučius ir jų kontaktus bei išsiuntinėjau savo gyvenimo aprašymą.
Pirmieji sakmbučiai mane pasiekė po keleto dienų, teko aplankyti ne vieną viešbutį, susitikti ne su vienu vadybininku ar kokiu kitokiu vadovu. Pokalbiai būdavo nuo komiškų iki tikrai rimtų ir sąžiningų, tiesa mano nuomone sąžiningiausiame pokalbyje buvau viename dideliame viešbutyje su daug svečių iš Rusijos, o interviu su manimi turėjo tikrai ne turkė iš pažiūros tamsi mergina su ne visai taisyklinga anglų kalba ir gražia bei sklandžia rusų. Tiesiai šviesiai pasakiusi, kad darbo valandos iglos, kad tektų spresti konfliktines situacijas, kad darbas sunkus ir t.t. Ne taip kaip kitame (bet man labai patikusiame viesbutyje) visi mūsų svečiai be problemų, laimingi, viskas ok ir panašiai kaip jau ten realybėje vienas dievas težino. Taigi viešbučiai keitė vienas kitą, o jokio konkretaus atsakymo kaip nebuvo taip nebuvo.
Vieną dieną mano vyras pranešė jog išsiuntė mano gyvenimo aprašymą į vieną privačią ligoninę, nes jie ieško vertėjų. Na sakau gerai, bet kad aš tai turkiškai nelabai kaip moku, tai nusprendeme, kad jokio atsakymo greičiausiai nesulauksime, tačiau kaip bebūtų keista, sulaukiau kvietimo į pokalbį, na galvoju gaišinu tik jų ir savo laiką, bet kaip beviltiška namų šeimininkė norinti pakeisti kasdieninę rutiną, pasipuošiau ir išžygiavau į ligoninę pokalbiui, kuris kaip aš maniau bus visiškai beprasmis ir be jokios naudos, tačiau bus šioks toks prasiblaškymas.
Taigi pirmas asmuo sutiktas ligoninėje buvo Ferhat bey (Ponas Ferhatas), atsakingas už žmogiškuosius išteklius, labai sunkia laužyta anglų kalba paaiškinęs, kad su manimi kalbėsis vertimų skyriaus vadovė Aysel hanim (Ponia Aisel), na susitikome mes su ponia, o ši mėgina su manimi vokiškai kalbėtis, žinoma mano CV įrašyta, kad moku vokiečių kalbą ir netgi moku ją gerai, ale tokie tik pažymiai, visgi nevartota kalba užmiršta ir vokiškai atsakyti man sekėsi tikrai nekaip iš to streso kažkur atsirišo mano turkų kalba, pati nesupratau kaip bet ėmiau kalbėti būtent turkiškai, tuomet įbėgo dar viena jauna mergina kalbanti gražiai angliškai su šiokiu tokiu turkišku akcentu. Panelė Minė (jos varda man visada asocijuojasi su Walt Disney heroje pelyte Mine :) Taigi su panele Mine mus susiejo simpatija iš pirmo žvilgsnio ir ji atsakė, kad aš esu tinkama į pagalbininkes jai. Tuomet prisistatė ir ligoninės vyr gydytojas ponas Jusufas (man šis vardas visada malonus, nes tai mano mylimo vyro vardas). Ponas Jusufas uždavė kiek netikėtų klausimų, tokių kaip ar rasi kelią iš namų į darbą???? Turint omenyje, kad mūsų gyvenvietė labiau į kaimą panaši nei į miestelį... Kitas apstulbinęs klausimas į kurį negalėjau atsakyti nieko protingo, Ką tavo vyras mano apie šį darbą? PO tokio klausimo mano mintys visiškai susijaukę, galvoju WTF ką jis nori tuo paklausti, klausimą suprantu, bet kame kampas šio klausimo... Pasirodo po kelių pokalbių su asmenimis gyvenančiais kiek ilgiau Turkijoje išsiaiškinau, kad dar visai neseniai Turkijoje moterys gali laisvai darbintis be vyro sutikimo. Vadinasi mano viršininkui buvo svarbi mano vyro nuomonė, o ta proga jis ir pakvietė antram pokalbiui mus abudu. Kažkaip mano brangusis vyras, kuris yra turkas niekaip negalėjo suprasti ką jis veiks tame pokalbyje ir kokio velnio jis ten eina, šiuo atžvilgiu abu jautėmės kaip užsieniečiai.
Taigi praėjus savaitei po pirmojo mano pokalbio ligoninėje su vyru atsidūrėme pas Pona Jusufą. Taigi du Jusufai apsikeitė įprastomis mandagumo frazėmis kaip gyvenate ir t.t. tada Ponas Jusufas paaiškino jog norėjo tiesiog pamatyti, nes nori patikimų žmonių savo aplinokje, va ir tiek mano vyra paklausinėjęs iš kur jis kilęs, ką veikia ir pan. maloniai atsisveikino iki kito susitikimo.
Na va atsipūtusi laukiau savo darbo pradžios kol apėmė šioks toks nerimas, kad ogi vagi turkiškai aš kažkaip nelabai gerai moku, vieną dieną užsukau ir pasidalinau savo nerimu, o sulaukiau tipiško turkiško atsakymo NO PROBLEM, viską išmoksi, nė vienas čia nepradėjo mokėdamas. Na taip be problem sulaukiau ir savo darbo pradžios.
Viskas kiek baugu, nauji žodžiai, nauja aplinka, nauji žmonės. Tačiau sezonas tik beprasidedantis, todėl žmonės suserga, susižeidžia ir taip patenka pas mus, o patekę pas mus tampa mūsų darbu. Kol kas esu vienintelė užsienietė darbuotoja, tai kiek slegia, bet mano kolegos stebisi ir džiūgauja, kad va kaip per greitą laiką aš prakalbau turkiškai ir visai ne taip jau blogai (tiesa tokia, kad tas ne tiap blogai tikrai nėra taip jau gerai, bet jie išmoko mano kreivos turkų kalbos). O kas be ko didžiausias iššūkis jų liežuviams yra mano vardas. Tai štai kiekviena diena tapo iššūkiu ir man, kalbos mokymasis praktiškai su krūvomis klaidų, medicininiai terminai ir visi draudiminiai popierizmai, vis dar daug ir daug mokytis.
Beje šiomis dienomis užsidirbau bonusų, nes laisvu laiku, kai nebuvo pacientų ir nebuvo noro atsiversti turkų kalbos vadovėlį ėmiau ir perskaičiau knygą. Turkams tai kažkas neįprasto, todėl aš jų akyse palikau kaip stebuklas. Tai štai taip ir bėga dienos.

Velykos prakvipusios apelsinmedžių žiedais

Mano pirmosios velykos be mano šeimos buvo kiek keistos, bet kita vertus labai smagios ir įdomios. Kas be ko marginti kiaušiniai vienas iš velykų atributų, todėl velykoms tiek aš tiek mano kolegės tautietės pamargino jų įvairiais natūraliais metodais. Gyvenant Turkijoje tenka prisiminti senovinius metodus kiaušiniams dažyti, nes kaip žinia Turkija muslmoniškas kraštas ir velykų išvakrėse tikrai niekas nepardavinėja dažų skirtų kiaušiniams dažyti. Taigi jau nuo užgavėnių ėmiau kaupti svogūnų lukštelius velykoms, o paskui drebančia ranka mėginau išmargini kiaušinius vašku, kad iš to mėginimo gavosi galima pamatyti vienoje iš nuotraukėlių.
Velykas šventėme pas mielą tautietę jos naujuose namučiuose, skanai ir kas be ko sočiai papusryčiavę, pasivaikščiojome aplink pilį ir taip vadinamą senamiestį, vėliau pakilome aukštai į kalnus, išsikepti mėsytės ant žarijų ir pasimėgauti siūlomomis pramogomis, čia pirmą kartą išmėginau keturratį, kad jodinėjo arkliu, o vėliau maloniai pavalgę traukėme dainas pradedant užstalės dainomis, baigiant religinėmis giesmelėmis. Gražios velykos. ALELIUJA.

Kulinariniai šedevrai Turkijoje

Šioje šalyje nereikia būti aukšto pilotažo kulinare, kad viskas pavyktu, bet didžiausias mūsų šeimos kulinaras yra mano brangiausias vyras, kuriam patinka gaminti ir mane stebinti savo šedevrais, o aš galiu nustebinti nedideliais šedevrais tortų srityje :) Ačiū mano babai už tortų tepimo ir gaminimo pamokas...
O dar labai malonus dalykas tas, kad daržovės čia visuomet yra šviežios ir skanios. Beje vakar teko gardžiuotis grybais triufeliais, kurių atsiuntė mūsų dėdulė. Tą dėdulę aš labai mėgstu, nes primena jis man mano šeimos vyrus, kurie ir medžiojo ir buvo puikūs grybautojai, gamtos ir istorijos mylėtojai. Dėdule ne šiaip iš kelmo spirtas, pusė Eregli muziejaus eksponatų priklauso jam, o tai tiesiog todėl, kad jis mėgsta balškytis po kalnus ir vis ką nors randa. Šiuo metų turi naują hobi fotografavimą, nors turi gerą profesionalų aparatą kaip ir priklauso fotografijos mylėtojui, tačiau didžiausias menas jam yra makro ir auto funkcijos... Įdėsiu keletą savo dedulės šedevrų, kurių temos ir yra gamta, nes jis gamtos žmogus :)

Jūros istorijos

Jūra man patinka be galo be krašto, kad ir kur ji bebūtų. Dažnai žiūriu į ją tiek iš namų pro balkoną, o kai liūdesys ir ilgesys užspaudžia širdį išsiruošiu ir artimesniam jūros aplankymui. Paskutiniu metu žiūrėdama į jūra vis prisimenu lietuvišką pasaką "Egle žalčių karalienė" gal ir neprisiminčiau jos taip dažnai, bet mama ją priminė ir vis minėdavo, kad ech tas žaltys manp vyras pagrobs jos dukrelę, o kai jis atvažiuos bus užkapotas dalgiais.
Nuo to laiko labai dažnai permastau šią pasaką, ne tiek jos siužetą kiek, ką visgi šia pasaka mums norėta papasakoti. Galgi nuo seno broliai lietuviai gailisi sesučių, kurių nereikia gailėti, o jų vyrus yra gatavi užkapoti tik šiomis dienomis dalgius pakeitė liežuviai ir kartkartėmis kumščiai. Žiūrint į jūrą manyje dažnai pabunda Eglė, besiilginti savo krašto, savo artimų, bet pamastau ar nebus taip, kad jau ir pati tapau svetima tam ką palikau. Kaip toj pasakoj pažadėka man tai, ko nepalikai namuose... Kažkokia pasakų nuotaika man, bet kartais ir jų reikia...
Grįžtant prie jūros temos šiandien išėjome su mano naująja giminaite rytiniam pasivaikščiojimui, kas beje čia yra laikoma sportu (man asmeniškai tai ypač juokinga, bet mano pomėgis pasivaikščioti sutampa su naujosios giminaitės sportu, todėl viena kitaip palaikydama kompaniją viena iš mūsų sportuoja, o kita pramogauja). Pasivaikščioję, pasirankioję akmenelių jau sukome namo. O pakeliui tikrai netikėtą (bent jau man) reginį apturėjome. Sėdintį ir į jūrą bežiūrinti bei bedūmojantį jaunuolį pastebėjome jau ateidamos. Pagalvojau tu0omet, va ne aš viena ateinu išsiliūdėti prie jūros. O grįžtant jaunuolis sėdėjo vis ten pat, bet jau su turkišku (tikiuosi, kad turkišku) styginiu instrumentu saz ir traukė neįtikėtino graudumo meilės dainas jūrai... Su naująja giminaite nutarėme jog matome ką tik saudaužytos širdies šeimininką, o tada man šovė mintis, kad ko gero lietuvis pasiimtu butelį kokio stipraus gėrimo, išgėręs tą gėrimą duotų kam nors nosin ir ko gero pasijustų geriau, bet tikriausiai nedainuotų meilės dainų vienas pats sėdėdamas prie jūros...
Jausmingi tie turkai...

Meras į namus

Taigi rinkimams pasibaigus, sulaukėme žinių kas tapo mūsų miestelio naujuoju meru. Taigi nuo šiol Side vadovaus AK parti atstovas Kadir Uçar. Beje po rinkimų meras ir pats džiūgaudamas važinėjosi po miestelį su savo rėmėjais ir mojavo visiems rinkėjams ir ne tik rinkėjams. Štai dabar jau ir laukiame kada mūsų miestelis ims keistis ir gražėti, nes ponas Kadir jau yra buvęs meru ir visai neblogai sukosi, bet praėjusius rinkimus pralaimėjo, o iš jo valdžią perėmęs meras buvo visiškas nevykėlis per ketverius metus nieko net pajudinęs aplinkui.
Tai taip pasibaigė visas rinkimų vajus, naujoji valdžia tikėkimės ras būdą gauti pinigų tuščiam ir skylėtam Side savivaldybės biudžetui. Beje Sidė liko iškritusi iš tos tendencijos, kad pajūrio regionas yra grynai CHP rėmėjai.

Savivaldybių rinkimai Turkijoje

Štai ir sulaukėme tos nakties, kai išaiškės kas vadovaus Turkijos savivaldybėms ir provincijoms. Tiek priešrinkiminis laikotarpis, tiek patys rinkimai vis dėl to yra šioks toks fenomenas lyginant su Lietuviškųjų rinkimų tradicijomis, reklama ir netgi dalyvavimu. Šie rinkimai taip pat galimybė pasitikrinti savo pozicijas šalyje.
Beje Turkijos piliečiai yra neabejingi politikai ir juo labiau rinkimams ko deja negalima pasakyti apie Lietuvos gyventojus. Čia paprastai dalyvauja apie 90 procentų asmenų, turinčių balso teisę.
O priešrinkiminis laikotarpis įneša mugės nuotaiką jei gyveni mažame miestelyje. Norėčiau apžvelgti kokios yra pagrindinės priemonės politiniam marketingui ir kokiomis dovanomis siekiama palenkti balso teisę turinčius rinkėjus.
Pirmiausia kas man krito į akis tai tokios vėliavėlės, kurios primena mugės dekoracijas, tačiau kas be ko yra su partijų simbolika ar kandidatų portretais. Šiomis vėliavėlėmis puošiama ta gatvės atkarpa, kurioje yra partijos rinkimų štabas (seçim bürosu). Beje štabas nėra koks tai kabinetėlis kur susėdę žmonės strateguotų ar kažkaip viskas atrodytų be galo politiškai rimtai. Mano akimis tai tiesiog arčiau arbatinės principui, kur gali užsukti paskaityti laikraščius, atsigerti arbatos, pavalgyti (beje viskas čia nemokamai), tada jei yra kokių nors darbų tau koks biuro darbuotojas gali jų užduoti, kad ir skrajučių išnešiojimas ir pan.
Didžiausias stebuklas man pasirodė autobusiukai apklijuoti kandidato nuotraukomis, kokiu nors skambiu šūkiu ir užkrautos kolonėlės plyšaujančios kokią nors dainą iš pradžių man rodės, kad tai tik kažkokia muzika, bet paaiškėjo, kad tai dainos apie tuos kandidatus arba apie partijas, kurioms jie atstovauja, dar iki dabar sukasi vieno iš kandidatų daina (ach mūsų meras, ach darbštuolis). Beje tie autobusiukai lėtai lėtai važiuoja visomis įmanomomis gatvelėmis ir plyšauja siaubingu garsu, todėl po kiek laiko tai ima erzinti ir kas baisiausia įkala tau kokios partijos vardą į smegeninę.
Priešrinkiminei kampanijai dar būdingos visokios dovanėlės ir renginiai gatvėse ar dar kur. Tarkim pas mus į kiemą buvo atvykęs vienas iš kandidatų, norėdamas pasisakyti, atsivežė virėjų, pavaišino nemokamai žmones, pakalbėjo apie savo programą ir panašiai. Be to jau anksčiau rašiau apie savo dalyvavimą moters dienos renginyje. Gretimo miesto neturtingiesiems partija dalijo aukso „ketvirtukus“ (specialaus formato aukso gabaliukai, kuriuos supirkdami aukso prekeiviai moka kaip už aukso grynuolį pagal esamą aukso kainą rinkoje, šiuo metu toks ketvirtukas apie 160 lt.). Kas gavo tiesiog kokį niekutį namams papuošti. Aš asmeniškai gavau kojines, kitą dieną radau gvazdikų, dar termometrą magnetuką.
Na ir šiaip mėgstamos rimtos dovanos ne tik šiaip dovanėlės stiprinančios draugystę. Vienas mūsų kaimelio kandidatas padovanojo visam kiemui trinkeles, kuriomis būtų galima ištiesti tuos likusius žemės plotukus, kur parkuojami automobiliai. Dar kaimuose dovanoja skalbykles (bet, kad ten nėra vandentiekio tai... nors čia kaip motyvacija, balsuok už mus ir galėsi naudotis skalbykle, ištiesim vandentiekį).
O kalbant apie pačius partijų planus, tai jie susiję su ketinimais kažką naujo pastatyti, taip po kiekvienų rinkimų pridygsta visokių parkų ar centrų ar dar dievas žino ko, o kadangi svarbiausia statyti (nes taip daugiausiai pinigų galima prasiplauti), tai po kiek metų tie nauji pastatyti, parkai, centrai tampa nušiurusiais vaiduokliais, kuriais niekas nesirūpina.
Tai va, o partijų Turkijoje yra gyvas galas kaip ir priklauso didelei valstybei. Tačiau galima išskirti tokias pagrindines partijas tarp, kurių ir vyksta konkurencija šiomis akimirkomis, skaičiuojant balsus:
AKP (Teisingumo ir prisikėlimo partija) – ideologija: proislamiška už ekonominę plėtrą.
CHP (respublikos žmonių partija) – prokemalistai (čia pagal Kemal Ataturk, kuris perdetia sudievintas), savotiški socdemai.
MHP (Nacionalistinio judėjimo partija) – nacionalistai.
DTP (Demokratinės visuomenės partija) – kurdų, už socialinę lygybę.
DSP (kairioji demokratų partija) – socdemai.
Yra dar daug gaug kitų partijų partijėlių.
Taigi daugumoje Turkijos provincijų pirmauja proislaminės partijos AKP kandidatai. Yra keletas tokio pasirinkimo priežasčių viena, juos renkasi religingieji, o kitas atvejis, kad juos renkasi prieš rasizmą ir nacionalizmą nusiteikę piliečiai. Antroji pagal populiarumą liko CHP ir trečioje vietoje MHP.