Sildymosi ypatumai Turkijoje

Zinau, zinau, seniai lankiausi ir seniai rasiau, tiek daug nepapasakota, tiek daug neparasyti, pazadu pameginti pasitaisyti, bet tai kas praejo kuriam laikui palikime, sia akimirka salant namuose uzejo toks noras papasakoti apie sildymo ypatumus Turkijoje.
Visiems Turkija asocijuojasi su geru oru, sauletu dangumi, palmemis, persikais, apelsinais ir visu kitu geriu, kuris labiau budingas vasarai.
Deja, tuo metu, kai niekas cia neatostogauja (apart vokieciu pensininku) Antalijos regione tikrai negalima dziaugtis geru oru. Kokia visgi musu ziema ? Tiesiog salta ziema, na gerai ji be sniego, bet ir be sildymo.... Ech taip, nera cia stebuklingojo siltojo radiatoriaus ir juo labiau centrinio sildymo, o jei nenori savo gyvenamajame kambaryje ikurdinti peciuko, populiariai zinomo kaip "burzuika" teturi viena pasirinkima kondicionieriu, kuris deja nukritus temperaturai zemiau 10ies laipsniu nelabai turi dideli skirtuma.
Beje turkai tikrai labai megsta "burzuikas" cia jos vadinamos SOBA, daznai ikurdinamos dideliame kambaryje kur telap visa seima, kur ikurdinamas ir TV, o dar daznai Turkai pasidziaugia kaip vis tik smagu, kad ant sobos galima ir arbatos issivirti ir borek (pyrageliu) issikepti, kastonu pasikepinti... Sakyciau gal ir gerai jei gyveni ne bute, tiesa kiekvienas turkiskas butas turi isejima sobs kamineliui, taigi nesedima kaip pirkioj dumineje, taciau... Ryskus ziemos kvapas vis del to dumu....
Vis tik siomis dienomis imu suprasti koks geras daiktas yra gumine pusle pripildoma karsto vandens arba toks puikus isradimas kaip elektrine paklode, kuri tau pasildo lova pries gulantis i ja :)
Dar puikus atradimas - vilnoniai apatinai, kuriu Vidurzemio juros pakranteje nerasi ne su ziburiu, mat cia nesniga. Is esmes sniegas keistas motyvas, turint omenyje, kad namai ziemos sezonu cia saltesni nei laukas... tad esu tikra jog vilnoniai apatiniai turetu didele paklausa ir kas be ko butu smagiau juos deveti, kad nereiketu apsisluoksniuoti penkiais imanomais sluoksniais drabuziu.
Ir dar............ ziema cia tai lietus, lietus ir dar karta lietus, taip primena Lietuva :) tik siems lietums labiau tinkamas liuties apibudinimas, o daznai ir audros... Ech jau laukiu siltu dienu.... Rodos sestadieni turesime sioki toki atsilima 16 laipsniu :)
Taigi tokios tai ziemos palei Vidurzemio jura prakvipusios dumais, kartais ir paskendusios juose bei persmelkots gelencia dregme... Nieko panasaus i sauletaja Turkija, kuria jus matote kelioniu agentutu plakatuose...

Ieskant kelio i namus

Sita savo irasa rasau tarsi pati sau, o gal kam nors kada nors pravers norint parsigabenti ne Europieti namo. Mano vyras toks netikes dokumentu tvarkytojas, kad tenka sudelioti dokumentu sarasa kaip koki pirkiniu sarasiuka. Taigi ko reikia Turkijos pilieciui norinciam atvykti Lietuvon tevynen pas savo geltonkase Lietuvaite:

Užsienietis, norėdamas gauti vienkartinę trumpalaikę vizą (C), vizas išduodančiai institucijai turi pateikti šiuos dokumentus:

• užpildytą nustatytos formos prašymą. Prašymas vizai gauti pateikiamas ne anksčiau kaip prieš 3 mėnesius iki prašyme nurodytos planuojamo pirmojo atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos;

• galiojantį kelionės dokumentą, kai jo galiojimo laikas ne mažiau kaip 3 mėnesiais ilgesnis už prašomos išduoti vizos galiojimo laiką; ty bilietus
  
  
• vieną 35 x 45 mm dydžio spalvotą nuotrauką, atitinkančią užsieniečio amžių; (del visa ko turekite daugiau nei viena foto ir butinai baltame fone, rodos tokie dokumentu foto reikalavimai Lietuvoje)
  

• Lietuvos Respublikoje galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, jei kitaip nenumato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos ar Lietuvos Respublikos teisės aktai; (keliones draudimas, kuris Turkijoje kainuoja 50 Liru)
  

• patvirtintą kvietimą, išskyrus atvejus, kai tokio kvietimo nereikalaujama*; (nesusituokusiems reikalingas iskvietimas)
  
  
• dokumentus, patvirtinančius teisę sugrįžti į valstybę, iš kurios atvyko, arba valstybę, kurios pilietis arba nuolatinis gyventojas užsienietis yra, arba teisę vykti į trečiąją valstybę ; (taip mandrai pavadintas PAsas).
  
  
• notarine ar jai prilyginta forma patvirtintą įgaliojimą, kai užsieniečio vardu prašymą išduoti vizą pateikia įgaliotas atstovas;
  
  
• prireikus – kitus dokumentus, patvirtinančius numatomo apsilankymo Lietuvos Respublikoje tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje metu ar jų teisėtą gavimo šaltinį, turimas lėšas grįžti į valstybę, į kurią užsienietis turi teisę vykti; (saskaitos ataskaita, kad kiekvienai dienai butu po 40 euru, viesbucio rezervacija)
  

• dokumentus, patvirtinančius konsulinio mokesčio sumokėjimą arba atleidimą nuo mokesčio. (Ambasadoje sumokamas 60 Euru mokestis)
  

kaip ir viskas galima prideti dar visokiudokumentu kaip bonusiuku, kurie nemaiso, o tik padeda.

Tegu kraujas liejasi laisvai

Darbas Ligonineje... Zinote, vis del to reikia buti savotisku iskrypeliu, kad darbas ligonineje nebutu slykstus ar nemalonus. Zinoma zmogus kaip ir "suo kariamas pripranta", todel kraujas, nervai, venos, sausgyles, zaizdos, skausmas ir visokie panasus reikalai man tapo tokia nejautria kasdienybe... Juk tai tik darbas. Hehe o dirbant cia ypac nemalioniomis situacijomis prisimenu toki absurdiskai kvaila ir mano be galo megta seriala "Tegu kraujas liejasi laisvai"... Zinote ka, o kartais ligonineje kaip tame seriale visko pilna... Meiles tarp personalo, slaptu rysiu, gydytoju klaidu ir visokio kitokio velnio. Mano paskutine neitiketina patirtis buvo isvysti gyvo zmogaus gyvas zarnas...

O ko gero mes visi taip priprantame prie darbo ligonineje, kad jau ir norisi pamatyti visokiu tokiu dalyku. Taigi turejome mes toki pona pacienta, uzsienio pilieti. Gaila zmogus ligotas, o stai chirurgas perrezes minkstuosius pilvo audinius suprato, kad nieko nepadarys, ispuole is operacines uzsiruke, perskambino savo keliems draugams kitose ligoninese ir issiunte zmogeli, ir stai viena diena zmogelis sugrizo pas mus, pertvarstymui, o gi ka gi nagi. Viduriai tai atviri, mano laimei kita diena jis taip pat grizo pertvarstymams ir as pagaliau isvyday gyvus zmogaus vidurius, gyvai savo akimis. NE taip jau baisiai atrodo kaip baisiai visa tai skamba :) nieko slykstaus ir nieko baisaus, bet patirtis idomi. Ligonine - geriausia gyvenimo mokykla.

STOP - Negalima

Po ilgo laiko uzsukau i savo apleista rasymu darzeli. Vakarai ilgeja, dienos trumpeja, viskas aplinkui pamazu rimsta, todel laiko prisesti ir pasidalinti viena kita mintimi ir vel pamazu atsiranda.

Siandien kazkaip aktuali tema, tai kas uzdrausta Turkijoje. Tarkime ne visi zino, kad Turkijoje yra draudziamas Youtube, be to neseniai toks likimas kuriam laikui buvo istikes virusu virtusi zaidima Facebooke, pusdieni isdidziai kybojo lentele, kad Turkijos respublika uzdraude si zaidima, nepamenu tik del, ko bet greiciausiai kas nors savo ferma pavadino Turkija ir priveise joje kiauliu :D Tik tokia piktadarybe kas nors ir galejo padaryti savo virtualioje fermoje. Dargi siandien nusprendziau pasieskoti muziskos ir pasinaudoti tokiu puslapiu kaip Last Fm. Na kas nors vel ka nors blogo padare Atatiurkui ar Turkijos respublikai.

Neitiketina Turkijos kysancio uzpakalio ir pasleptos makaules politika. O vartotojai tuo tarpu nors menkai ismanantys si ta apie interneta ir kompiuterius laisvai ir smagiai megaujais laiku youtube ar kur tik nori, nes kiekvienam draudimui yra apejimas ;)

Vasara prabego kaip akimirka

Stai ir prabego vasara kupina sveciu, karstu dienu, sunkaus darbo valandu, smagiu susitikimo akimirku ir liudnu atsisveikinimo minuciu. Visko rodos buvo tiek daug, kad grizti ir pasipasakoti laiko rodos taip ir nebelikdavo. Todel pasirodzius pirmiesiems debesims su lietumi prisiminiau uzmirsta pareiga informuoti apie savo gyvenima, todel dabar pateiksiu trumpa ataskaita apie praejusia vasara.

Kadangi jau esu cia isikurusi ir Turkijos piliecio sutuoktine sekmingai isidarbinusi ir toliau dirbu ligonineje, vasaros sezono metu tikrai buvo gausu ligotu turistu, mano jautrumas mazejo su didejanciu pacientu skaiciumi. Kraujas, zaizdos, skausmas tapo kasdienybe. Sia vasara teko ir islydeti viena pacienta anapilin, o viena rodos parsivesti is anapus. Taigi gyvenimas verda vieniems su geromis naujienomis, kitiems su liudnomis. Atostogos kartais virsta ilgu viesejimu ligonineje.

Darbo kasdienybe praskaidrino mano mylimi ir brangus sveciai. Sia vasara su mumis vasarojo mano mazoji brangioji sese ilgakase Goda su savo brangiausiuoju zveju Vincu. Ju kompanija buvo be galo smagi, o laikas prabego labai greitai, tikimes, kad musu giminaiciai nepamirs ir ras laiko dazniau uzsukti pas mus, o gal ir mes pavarge nuo karsciu paleksime iki Airijos :)

Kita musu viesnia buvo mano mylima mama, kuri pirma karta lanke Turkijos zeme ir kas be ko savo zenta. O man smagiausia buvo buti su mano dviems mylimiausiais zmonemis. Mamai dar viesint sulaukeme ir mano drauges ex koleges Lauros su vyru su kuriais apturejome smagiu akimirku, vakarieniu, mano brangusis vyras uzkrete siuos piliecius turkisku zaidimu Tavla, tada Laura su Remigijumi viena toki zaidima issiveze i Lietuva, tikiuosi vakarais vis dar ridena kauliukus ir stumdo tas "saskes". Man asmeniskai tas zaidimas kazkoks per sudetingas :) o gal nuobodus.

Ir rodos islydejus Laura su Remigijumi namai taip istustejo, kad neiskente pasikvieteme dar sveciu, o gal jau ne visai sveciu, mano vyro sese-nykstuka Zeynep. Kuri atvyko paciu idealiausiu laiku, kai musulmonams prasidejo sventas ramadano menuo, kurio metu pasninkaujama nuo sauletekio iki saulelydzio. Taigi musu mielas nykstukas gamina iftar - vakariene uzbaigiancia dienos pasninka ir Sahur - pusrycius atidarancius pasninka. Tuo tarpu as esu dirbanti namu seimininke, kas Turkijoje beje normalu, dirbancios moterys cia daznai turi kokia nors pagalbininke uz pinigus ar siaip, nes dirbti, o po to apie namus sokineti yra per sunku turkiskai moteriskaitei, taigi man niekas neprikaisioja ir maloniai padeda sventojo ramadano metu. Tai taip labai trumpai apie vasara ir gyvenima cia.

Braškių uogienė

Gyvenimas teka ramia vaga kaip gyvenome taip ir tebegyvename prie jūros, kurioje išsimaudžiau tik vieną kartą, kažkaip gyvenant šalia imi suprasti, kad vis tiek ji neišdžius už kelių dienų, o akis paganome jūros pusėn ko ne kasdien, mat vakarieniaujame mano taip išreklamuotame balkone (na gerai gerai, nekilnojamo turto jūros vaizdu, bet vis tik matos ta jūra ir dar toleriagams matos mūsų apgriuvęs antikinis teatras).
Taigi taip ir skaičiuojame dienas, nuo saulėtekio iki saulėlydžio, nuo darbo pradžios iki darbo dienos pabaigos. Retkarčiais, kai mano ir vyro laisvi rytai sutampa išsiruošiame kokiam piknikui ar dar kur nors. Vienas smagių rytų buvo puikūs vėlyvi pusryčiai atokiame ir ko ne tuščiame paplūdimyje, su šviežia duonute iš kepyklos ir kas be ko tradiciniais turkiškais pusryčiais į kuriuos įeina pomidorai, feta sūris, kuris čia vadinamas tiesiog Beyaz peynir (baltas sūris), agurkais, virtais kiaušiniais ir alyvuogėmis. Dar smagiau, jog paplūdimyje radome ir pavėsį, kuris leido mėgautis vėlyvais pusryčiais ir nesikankinti saulėje.
Kas dar?
Viskas iš dalies taip rutiniška, bet laiko tėkmę rodo, kad ir vaisių bei daržovių kaita, dėl didelės braškių gausos teko išmėginti braškinį tart, išvirti pirmąja savo uogienę (nors jos tik puslitris). Dar prie kulinarinių mano pasitaškymų yra puikūs nuostabūs šaltibarščiai, kurie tinka ir man ir mano vyrui.
Kartais mano vyras nusprendžia praskaidrinti mano kasdienybe išstimpdamas mane žiūrėti kaip jis žaidžia tenisą, tuo metu aš mielai skaitau knygas, todėl baigiu jau suskaityti, visas atsivežtas, taigi mieli draugai ir draugės, prašome susirūpinti Lietuviškos literatūros kontrabnda Turkijon :)

Arbatos piknikai

Gyvenimas prie jūros malonus tuo, kad vakarai čia visuomet romantiški, o vakarų romantiškumą mes pagardiname arbatos piknikais, pasiimame termosą su vandeniu, puodelius, šokolado ir susiradę kokią smagią ir gražią vietą mėgaujamės šiltu puodeliu arbatos ir puikiais vaizdais :)

Botanika ir turkai, kažkas nesuderinamo

Mano meilė biologijai pasireiškė jau nuo mažumės, o mano geriausias draugas senelis, su kuriuo leisdavome daug laiko yra tikras medžių, augalų, gyvūnų ir šiaip visų reikalų žinovas, todėl įprotis klausti ir sulaukti teisingo atsakymo man tapo lyg savaime suprantamu net tada, kai aš suaugau ir ištekėjus, mano senelį pakeitė mano vyras, kuris nuolatos yra šalia manęs, tačiau pamačiusi kokį nors naują augalą ar medį nesulaukiu jokio atsakymo apart tai medis, tai krūmas, tai žolė, tai gėlė.
O juk Turkijoje augalų įvairovė viršija VISOS EUROPOS augmenija sudėjus. Turkai be galo didžiuojasi tulpe ir teigia jog pastaroji buvo eksportuota į Europą taip ir tapusi Olandijos gėle. Kaip bebūtų gaila tulpės Turkijoje viena iš brangiausių gėlių, o ir darželiuose nelabai kas augina, todėl tulpės turkiškumas labiau istorinis nei realus, čia žmonės nemoka su jomis draugauti. Tikrai ne kiekvienas turkas išmano augmeniją, o iš dalies nenuostabu, nes mokykloje šiam dalykui nėra skiriama pakankamai dėmesio, todėl telieka džiaugtis jei turkas žino, kurioje vietoje širdis, plaučiai ir niekada nepasakys kur yra inkstai kepenys ir kokios jų funkcijos (jei jie ne medikai).
Na bet grįžkime prie augalų, galiu galvą guldyti, kad ne kiekvienas turkas žino kaip atrodo juodųjų piprų medis (medis nuotraukoje) ar gumos medis, o aš vis kankinuosi mėgindama sužinoti kokie medžiai ir augalai supa mane, štai ir dabar gatvėse žydi medžiai, žiedai kaip alyvų, o vasarą atrodo tie medžiai kaip akacijos ir suprask, kad nori :) O turkui visi medžiai yra medžiai be didelio skirtumo, kas apsunkina mano pažindinimąsi su turkiškąja botanika.

Apie Turkijos įdomybes

Kadangi turkaitės ir turkės labai mėgsta apkalbinėti, šio nesektino pavyzdžio įkvėpta norėčiau papasakoti keltą pastebėtų smulkmenų iš moteriškų aprangos ir savęs priežiūros temų pagvildenti. Pradėsiu nuo makijažo, dažniausiai jo arba nebūna visai arba jis mano nuomone būna kiek ryškokas ir kas be ko būtinai su ryšikiu rožiniu lūpdažiu. Niekaip negaliu suprasti ką tokio gražaus merginos ir moterys randa ryškiai rėkiančiose lūpose, man kiekvieną kartą jas matant taip ir norisi pasakyti, kad tik mano močiutė dažosi tokia gražia rožine spalva... Dar juo labiau jos mėgsta šviestinti plaukus, bet ironiška, kad juodi kaip angliukai antakiai nesudaro bendro vaizdo, taigi tos turkiškos dažytos blondinės labiau atrodo kaip su perukai, o jei dar su rožiniu lūpdažiu man primena rusaites atvažiavusias čia užsidirbti savo kūnu.
Kitas svarbus akcentas yra BŪTINAI juodai apvestos akys, dėl to gal nesiginčysiu, rudaakės visai puikiai išrodo, bet tarkim kai mane padažė vestuvems iš to turkiško grožio suvokimo ir man juodai apvedė akis ir mano manymu jos tapo kažkokios lyg mažesnes lyg kažkokios ne tokios, o gal dėl to, kad pas mus tai nė kiek nemadinga.
Kitas ryškiai pastebėtas bruožas - VIOLETINĖ spalva tiesiog klesti ir jų isitikinimu tai viena geriausių spalvų tinkančių dažytoms turkiškoms blondinėms. O man asmeniškai violetinė spalva asocijuojasi su senmergėmis ir laidotuvėmis...
Grįžtant prie pasigražinimo, reta turke turi ilgus nagus, darau prielaidą, kad tai susiję su religijos suformuota kultūra ir ilgi nagai jiems asocijuojasi su nesvarumais, nagų dailė manyčiau atrasta tik didžiuosiuose miestuose.
O kas dar man krenta i akis jų pomėgis nešioti sportinius batelius prie visko... vat tokios tos turčiankos :)

Pirmasis darbas Turkijoje

Nuo balandžio vidurio pasibaigė mano katino dienos, o tai tiesiogiai įtakojo ir mano pasipasakojimų sulėtėjimą. Tiesa reikėtų pradėti nuo pat pradžių kaip man sekėsi darbo ieškoti ir kaip gi susiklostė visi įvykiai, kad dabar esu vertėja ligoninėje. Taigi į darbo paieškas leidausi jau nuo vasario mėnesio, kadangi tai laikas, kai pamažu imama žvalgytis naujo sezono pusėn. Lietuviško įpročio vedina susiradau visus įmanomus viešbučius ir jų kontaktus bei išsiuntinėjau savo gyvenimo aprašymą.
Pirmieji sakmbučiai mane pasiekė po keleto dienų, teko aplankyti ne vieną viešbutį, susitikti ne su vienu vadybininku ar kokiu kitokiu vadovu. Pokalbiai būdavo nuo komiškų iki tikrai rimtų ir sąžiningų, tiesa mano nuomone sąžiningiausiame pokalbyje buvau viename dideliame viešbutyje su daug svečių iš Rusijos, o interviu su manimi turėjo tikrai ne turkė iš pažiūros tamsi mergina su ne visai taisyklinga anglų kalba ir gražia bei sklandžia rusų. Tiesiai šviesiai pasakiusi, kad darbo valandos iglos, kad tektų spresti konfliktines situacijas, kad darbas sunkus ir t.t. Ne taip kaip kitame (bet man labai patikusiame viesbutyje) visi mūsų svečiai be problemų, laimingi, viskas ok ir panašiai kaip jau ten realybėje vienas dievas težino. Taigi viešbučiai keitė vienas kitą, o jokio konkretaus atsakymo kaip nebuvo taip nebuvo.
Vieną dieną mano vyras pranešė jog išsiuntė mano gyvenimo aprašymą į vieną privačią ligoninę, nes jie ieško vertėjų. Na sakau gerai, bet kad aš tai turkiškai nelabai kaip moku, tai nusprendeme, kad jokio atsakymo greičiausiai nesulauksime, tačiau kaip bebūtų keista, sulaukiau kvietimo į pokalbį, na galvoju gaišinu tik jų ir savo laiką, bet kaip beviltiška namų šeimininkė norinti pakeisti kasdieninę rutiną, pasipuošiau ir išžygiavau į ligoninę pokalbiui, kuris kaip aš maniau bus visiškai beprasmis ir be jokios naudos, tačiau bus šioks toks prasiblaškymas.
Taigi pirmas asmuo sutiktas ligoninėje buvo Ferhat bey (Ponas Ferhatas), atsakingas už žmogiškuosius išteklius, labai sunkia laužyta anglų kalba paaiškinęs, kad su manimi kalbėsis vertimų skyriaus vadovė Aysel hanim (Ponia Aisel), na susitikome mes su ponia, o ši mėgina su manimi vokiškai kalbėtis, žinoma mano CV įrašyta, kad moku vokiečių kalbą ir netgi moku ją gerai, ale tokie tik pažymiai, visgi nevartota kalba užmiršta ir vokiškai atsakyti man sekėsi tikrai nekaip iš to streso kažkur atsirišo mano turkų kalba, pati nesupratau kaip bet ėmiau kalbėti būtent turkiškai, tuomet įbėgo dar viena jauna mergina kalbanti gražiai angliškai su šiokiu tokiu turkišku akcentu. Panelė Minė (jos varda man visada asocijuojasi su Walt Disney heroje pelyte Mine :) Taigi su panele Mine mus susiejo simpatija iš pirmo žvilgsnio ir ji atsakė, kad aš esu tinkama į pagalbininkes jai. Tuomet prisistatė ir ligoninės vyr gydytojas ponas Jusufas (man šis vardas visada malonus, nes tai mano mylimo vyro vardas). Ponas Jusufas uždavė kiek netikėtų klausimų, tokių kaip ar rasi kelią iš namų į darbą???? Turint omenyje, kad mūsų gyvenvietė labiau į kaimą panaši nei į miestelį... Kitas apstulbinęs klausimas į kurį negalėjau atsakyti nieko protingo, Ką tavo vyras mano apie šį darbą? PO tokio klausimo mano mintys visiškai susijaukę, galvoju WTF ką jis nori tuo paklausti, klausimą suprantu, bet kame kampas šio klausimo... Pasirodo po kelių pokalbių su asmenimis gyvenančiais kiek ilgiau Turkijoje išsiaiškinau, kad dar visai neseniai Turkijoje moterys gali laisvai darbintis be vyro sutikimo. Vadinasi mano viršininkui buvo svarbi mano vyro nuomonė, o ta proga jis ir pakvietė antram pokalbiui mus abudu. Kažkaip mano brangusis vyras, kuris yra turkas niekaip negalėjo suprasti ką jis veiks tame pokalbyje ir kokio velnio jis ten eina, šiuo atžvilgiu abu jautėmės kaip užsieniečiai.
Taigi praėjus savaitei po pirmojo mano pokalbio ligoninėje su vyru atsidūrėme pas Pona Jusufą. Taigi du Jusufai apsikeitė įprastomis mandagumo frazėmis kaip gyvenate ir t.t. tada Ponas Jusufas paaiškino jog norėjo tiesiog pamatyti, nes nori patikimų žmonių savo aplinokje, va ir tiek mano vyra paklausinėjęs iš kur jis kilęs, ką veikia ir pan. maloniai atsisveikino iki kito susitikimo.
Na va atsipūtusi laukiau savo darbo pradžios kol apėmė šioks toks nerimas, kad ogi vagi turkiškai aš kažkaip nelabai gerai moku, vieną dieną užsukau ir pasidalinau savo nerimu, o sulaukiau tipiško turkiško atsakymo NO PROBLEM, viską išmoksi, nė vienas čia nepradėjo mokėdamas. Na taip be problem sulaukiau ir savo darbo pradžios.
Viskas kiek baugu, nauji žodžiai, nauja aplinka, nauji žmonės. Tačiau sezonas tik beprasidedantis, todėl žmonės suserga, susižeidžia ir taip patenka pas mus, o patekę pas mus tampa mūsų darbu. Kol kas esu vienintelė užsienietė darbuotoja, tai kiek slegia, bet mano kolegos stebisi ir džiūgauja, kad va kaip per greitą laiką aš prakalbau turkiškai ir visai ne taip jau blogai (tiesa tokia, kad tas ne tiap blogai tikrai nėra taip jau gerai, bet jie išmoko mano kreivos turkų kalbos). O kas be ko didžiausias iššūkis jų liežuviams yra mano vardas. Tai štai kiekviena diena tapo iššūkiu ir man, kalbos mokymasis praktiškai su krūvomis klaidų, medicininiai terminai ir visi draudiminiai popierizmai, vis dar daug ir daug mokytis.
Beje šiomis dienomis užsidirbau bonusų, nes laisvu laiku, kai nebuvo pacientų ir nebuvo noro atsiversti turkų kalbos vadovėlį ėmiau ir perskaičiau knygą. Turkams tai kažkas neįprasto, todėl aš jų akyse palikau kaip stebuklas. Tai štai taip ir bėga dienos.