Ko gero vienas is ryskiausiu skirtumu gyvenant svetimoje salyje ir svetimoje kulturoje yra santykis su artimaisiais bei ju elgsena sveciuojantis. Man vis dar sunku priprasti prie kai kuriu dalyku, bet labai knietejo pasidalinti savo asmenine patirtimi ir savo asmeniniais subjektyviais pastebejimais.
Kaip siandien pamenu pilnus streso pirmuosius apsilankymus pas vyro giminaicius ir su stresu laukiau ju apsilankymu mano namuose. Daug nerimo kele kaip vis tik yra priimta elgtis ir ar busiu suprasta jei is karto nesielgsiu taip kaip jiems iprasta. Sakoma Turkai yra svetinga tauta ir turkams svecias i namus - laime i namus, taciau Lietuviai mano manymu nei kiek nenusileidzia svetingumu ir jei jau pakviecia i namus lietuvaiciai malonus ir paslaugus, norintys pasiulyti geriausio ka beturi namuose, taip pat ir turkai, is kailio issiners megindami jums itikti kokiu saldumynu, butinai pasiulys arbatos, bet jei pasiulys turkiskos kavos, zinokite esate labai artimas ir brangus biciulis, labai vertinamas namuose. Taciau buti sveciu yra viena, o giminaiciu ar giminaite vis tik kas kita. As tik pirma karta buvau priimta kaip svecias, o veliau jau kaip igytoji seimos GELIN (atitekejusi). Taigi atvykusi kaip nuotaka jau nebeesi svecias ir tiesiog privalai jaustis ir elgtis kaip namuose. Visa tai gal butu nieko jei jie netaikytu atsakomojo modelio viesejimui mano namuose.
Kaip dabar pamenu, kai pirmuju vizitu metu mane istiko sokas, kai anyta ir mosa puole tvarkytis mano namuose, siurbti, plauti, mazgoti, tvarkyti, gaminti valgyti. Kaip jaunai namu seimininkei man tai pasirode kaip izeidimas ir pasijautau tarsi nustumta nuo savo namu darbu kaip ju neismananti. Taip ne karta pasijusdavau svecias savo pacios namuose ir tas mane labai trikde, kol apsipratau jog tai nera seimininkes pazeminimas kas ko gero butu suprasta taip Lietuvoje, o tiesiog noras padeti, prisideti prie namu ukio, kad seimininke nepervargtu. Perpratusi si kulturini skirtuma pamazu sekmingai emiau juo naudotis, o kodel gi ne ar ne ? Todel mano namu durys visada atviros mano moteriskoms giminaitems, kurios man sutvarko namucius, o kaip dirbanciai namu poniai, tai didele prabanga :)
Jau pripratau, kad viskas isvaloma, kad padaroma valgyti, o vakare tau beziurin TV su padekliuku atbega giminaite ir papilsto arbatyte, tau net nespejus pastebeti, kad baigei savo arbata jau pripildoma karstuteles skanuteles arbatos. Nors is tiesu, tai turetu buti mano kaip nuotakos pareiga, bet siuo atveju as sekmingai jauciuosi uzsieniete neprivalanti viena akimi stebeti arbatos stiklinaiciu. Turkijos namu seimininkems budinga sekti viena akimi kieno puodelyje arbata prie pabaigos. Deja man paciai sis iprotis toks tolimas as mieliau pakalbinu zmogu, linkusi paplepeti esu.
Dar esu tikra, kad visos mano lekstes yra isplautos su Domestos, nors to grieztai neleidziu savo jaunosioms giminaitems. Tikrai taip tai su kuo mes plauname ir dezinfekuojame kriaukles ir klozetus, cia tai panadojama ir leksciu plovimui, sokiruojantis faktas pirma karta isvydus, veliau pamazu priprantama prie sio ir dar kitu paciu keisciausiu fenomenu.
Ir vis tik man labiau patinka Lietuviski sveciai, kurie jauciasi kaip namuose, bet tiesiog pasiklausia kur kas yra, kur veliau padeti, tiesiog tada netenka ant nieko pykti jog nerandi daiktu jiems iprastose vietose...
______________________________________________
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą