Mane zavi netiketumai, o gal net jauciu priklausomybe jiems ir tiesiog tai lemia mano gyvenimo sprendimus ir pasirinkimus. Taigi prie ko veda sita izanga. Sia akimirka kai jums rasau esu kelyje. Vaziuojame jau is miesto KARAMAN. Ir kaip gi mes atsidureme per 300 km nuo savo jaukiu siltu namu...
Ne taip jau seniai sugedo musu turetas kompiuteris, o turedami tik viena zaisla - TV, su vyru mes imame pyktis kaip kate su suva... Todel nusprendeme, kad ramybei i namus grazinti reikia butinai isigyti ir mums iprastaji antra zaisla - kompiuteri. Aisku mano vyras ne taip kaip visi normalus zmones nueitu i parduotuve ir nusipirktu kompiuteri, bet kuitesi internete, ieskojo kol netiketai rado jo manymu labai saunu kompiuteri uz dar saunesne kaina. Taciau nerades nei vieno pazistamo, kuris galetu patikrinti kompiuteri, nusprende leistis i kelia laimes ieskoti.
Taigi sedziu as darbe dumodama apie pailgejusia mano darbo diena, kai netiketai sulaukiu nedarbinio skambucio is savo vyro... Sako vaziuojam I KARAMAN kompiuterio pirkti, o as nebuciau as jei neapsidziaugciau galimybe apsilankyti dar nematytoje vietoje ir su entuziazmu ir dziaugsmu paraginau savo branguji, kad butinai vykstame I KARAMAN.
Musu puseje buvo ir pailgejusi diena, kuri leido pasidziaugti besikeicianciais vaizdais kuo ilgiau. O vaizdai tikras kontrastas, Side palikome vasarejancia povakre, ipusejus kelione is zalio ir gaivaus pavasar, dziaugemes nerdami per debesis ir besigrozedami snieguotomis kalnu virsunemis kurias ne uz ilgo taip pat pasiekieme. Taip per 3 valandas spejome perlekti tris metu laikus...
Kildami vis aukstyn ir aukstym, po kojomis palikdami miestelius, kaimelius su mecetemis ir ju bokstais tarsi i kosmoso platybe pasiruosusiomis sauti raketomis (sis zavus mececiu apibudinimas tikrai ne mano, tai mano mylimiausio rasytojo F, Beigbeder recitavimas is jo knygos romantiskasis egoistas).
Ir visa kelia taip ir juokemes, kad koks velnias nesa mus, taciau pirkimas su nuotykiu tai dviguba nauda. Turkijos zemelapyje galiu uzsideti dar viena varnele, be to ir musu pasrininktas kelias buvo neiprastas kelias, bet gana geras kelio gabalas per kalnus. Tas nauju vietu ir vaizdu atradimo jaudulys mane geraja prasme varo is proto ir pakrauna ilgam laikui. Tokie nuotykiai vis labiau ir labiau mane pririsa prie sios salies, kuri tapo man antrais namais.
Na bet grizkime nuo lyrinio Turkijos gamtos paslovinamojo nukrypimo prie pagrindinio pasakojimo ir prie to ko mes nusibeldeme i toki tolima krasta. Mus pastiko simpatiskas jaunuolis, kompiuterio savininkas. Su savimi kompiuterio jis neturejo...
Sako jusu neisleisiu jusu nepavaisines kava. Taigi tokiu budu buvome priversti pavieseti KARAMANieciu namuose, paplepeti. Kompiuterio savininkas labai mielas vaikinas, besiruosiantis egzaminams universitete, todel nusprendes atsisakyti kompiuterio, kuris surija daug jo brangaus mokslams skirto laiko. As savo vyrui vis niuksuoju, sakau gal berniukas laisvas, juk as turiu jauna laisva pusesere :D matai sese ilgakase, nepamirstu ir taves... Aisku neklauseme berniukas, kad ir lanai simpatiskas akivaizdu yra geras vaikinas. Taigi nusipirkome is jo kompiuteri ir lekiame atgal atgal i Antalija svieciant menesienai ir spindint zvaigzdems, cia jus ir palieku... man pries akis dunksantys paslaptingi kalnai, po kojomis kaip zvaigzdynai ant zemes pabire kaimeliu sviesos ir issiviepes pilnas menulis apsisiautes puokuotu sidabriniu debeseliu saliu...
P.S. rasyta kelyje 30/03/2010 vidurnaktyje
________________________________________
Short summary: it is about unexpected trip to Karaman... snow in the mountains, flowers in Side and unexpected trips :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą